Dailė

Vidiniai atstumai

Dokumentiniai kadrai Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių mene ŠMC

Monika Krikštopaitytė

iliustracija
Chen Chieh-Jen. "Fabrikas". 2003 m.

Išgirdusi parodos pavadinimą, buvau nusiteikusi susidurti su nespalvotuose kadruose žygiuojančia minia, akmeniniu Mao veidu ir gvazdikų puokštėmis. Propaganda taip ilgai buvo vadinama dokumentikos vardu, kad nori nenori atmintyje jos abi suauga į viena. Porežiminėse šalyse propagandinį vaizdą ilgainiui pakeitė itin išpopuliarėjęs demaskuojantis vaizdas. Tad tikėjausi ir drebančia kamera persekiojamos buities. Beformės ir ištęstos.

Parodos atidaryme mačiau įspūdingą jaunų žmonių minią. Tačiau dėl parodos turinio klydau. Savo didžiulei nuostabai aptikau sudėtingus ir labai aukšto lygio kūrinius. Kita vertus, daugelio darbų nė nekiltų mintis pavadinti dokumentika. Visų pirma į akis krinta aukštas profesionalumas – daug padirbėta su forma. Nėra to desperatiško narciziško fiksavimo vien dėl paties fiksavimo. Vizuali kalba suprantama, nors neapleidžia pojūtis, kad norint suprasti apie kiekvieną kūrinį reikėtų žinoti kur kas daugiau. Tačiau ir tingintys gilintis į istorines aplinkybes atras pakankamai daug suvokimo ir pajautimo lygių.

Parodoje – Azijos dokumentika, o jokio masinio skurdo ir siaubo? Ramiojo vandenyno ir Azijos šalys atrodo tolimos lyg mėnulis. Net jų orų prognozių Lietuvoje neskelbia. Vienas iš nedaugelio sąlyčio taškų – pigios prekės didžiuosiuose parduotuvių tinkluose. Tolimi sprogimų aidai žinių laidose. Ir didumo sulig žemės rutulio dydžio vaizduotės plotas, pripildytas klaidingų žinių. Iš kur atsirado tokio lygio kūriniai? Iš ilgalaikio bendravimo. Australijai Azijos šalys – artimiausias užsienis, kaip mums Lenkija ar Vokietija. Gilesnis ryšys tarp jų atsirado po dešimtį metų trukusio mainų projekto. Be to, parodos kuratorė iš Australijos Rhana Devenport pasistengė atrinkti svarbiausius menininkus. O norint tapti svarbiu menininku kai kuriose šalyse, kur minties laisvė varžoma politinių jėgų ir ilgaamžių tradicijų, tenka įvaldyti Ezopo kalbą.

Mes ir patys, ne taip seniai pasauliui buvę egzotiški tarybiniai piliečiai, tylius memorialus žuvusiems turėdavome vadinti "Motinyste". Mūsų smegenys ištreniruotos ieškoti slėpinių, tad daugeliui ekspozicija pasirodė labai intriguojanti.

Daugumą darbų pavadinčiau asmeninio laiko ir minčių dokumentika. Juose laikas abstraktus, einantis ratu. Sumontuoti pokalbiai iš tikrų būsenų sukuria įtikinamą vidinės tiesos dokumentą. Mitai apie legendinius plėšikus, monologai apie žmonių santykius, pervaidinti serialai, išgalvotos istorijos su išlendančiomis realybės ylomis, miesto vaizdai veidrodyje ir už jo šukių, sapnai... Visa tai tiksliausia būtų vadinti minčių dokumentavimu. Mano mintys apie pasaulį konstruoja vietą, kurioje gyvenu.

Australas TV Moore nufilmavo Sidnėjaus gatve bėgantį desantininku persirengusį žmogų. Tas miesto kareivis – tikras personažas, tai jo kasdienybė, jis įtikėjęs savo veiksmu. Jis gyvena aiškiai kitokiame Sidnėjuje. Gal net visai kitame mieste.

Yang Fudong iš Kinijos, kad atsigautų po darbo televizijoje, kuria filmus pagal savo sapnus. "Kiemas – ei teka saulė" keistas kaip ir visi normalūs sapnai. Ir čia vėlgi svarbiausia – stebėjimas, o ne ėjimas ar šliaužimas. Prasmės labai miglotos, bet būsenos artimos suvokimui. Tai galėtų būti ir mano sapnas, gal tik kardų nesapnuočiau. Ir vargu ar tikri sapnai turi tokį puikų ritmą ir tokią vientisą formą.

Australo Davido Rozetsky kūrinys "Neliečiamieji" sudarytas iš trijų projekcijų. Ant minkštų kušečių pasodinami ir patys nekantriausi laikinio meno stebėtojai. Tuo tarpu ekranuose beveik nieko nevyksta. Kiekviename iš jų – sustingusi dviejų žmonių drama. Žmonės tiesiog sėdi arba stovi. O tekstas juda – skirtingomis lūpomis per skirtingas scenas, įgaudamas vis kitą svorį. Tekstas žmogiškas ir labai girdėtas. Gal iš asmeninio ar savo pažįstamų gyvenimo, o gal tik iš minčių. Smelkiasi jausmas, kad serialinis muilas ne toks jau tolimas realybei. Pasipurtai lyg po keisto sapno. Negi mes tokie banalūs, žiūrint iš šalies? Nei iš šio, nei iš to, ekranų personažai ima sinchroniškai šokti. Šis siurrealistinis elementas nebenustebina, amas jau prarastas. Menininkas puikiai sutvarkė ritmą: kol viename ekrane vyksta seisminis psichikos judėjimas, kituose lūkuriuojama. Tarsi tie ekranai būtų tarpusavyje bendraujantys asmenys.

Japonijoje gimusio menininko Jun Nguyen-Hatsushiba darbas, skirtas žiaurių įvykių Vietname pagerbimui, "Laimingų Naujųjų metų – antrasis atminimo projektas Vietnamui" – įspūdingų mastų. Po vandenyno dugną narų tampomo tradicinio apeigų drakono vaizdas kelia įtampą. Kylantys burbulai, šokyje tirpstantys pigmentai kuria nevaldomo pavojaus atmosferą. Meistriškas garso takelis paverčia reginį kultūringu nuotykiu. Jei nežinai kūrinio idėjos, vis tiek pasąmoningai gali nujausti smurtą. Beje, faktų žinojimas dažnai nuslopina bet kokį norą pajausti.

Tailandietis menininkas Chen Chieh-Jen man buvo artimiausias. Jo filme "Fabrikas" išties gausu masinių scenų. Senuosiuose dokumentiniuose kadruose jaunos ir laimingos tailandietės skuba į naują darbą, su užsidegimu pluša ir draugiškai pietauja kilometrinėse valgyklose. Po daugelio metų tą patį fabriką Chen nufilmuoja savaip. Naujoji medžiaga ir kontrastas su ankstesniąja pribloškia vaizdo stiprumu. "Fabrike" – tos pačios moterys, tik visos senos, lėtos, o jų akyse – nebe ugningos kibirkštys, o smilkstantys nuodėguliai. Scena, kur kelios dešimtys darbuotojų miega parimusios ant savo siuvimo mašinų, užsidengusios nublukusiais mėlynais chalatais, yra įtaigiausias iš visų merdėjimo vaizdinių, kuriuos man kada nors yra tekę matyti. Su juo galėtų varžytis nebent sizifiškų pastangų įverti siūlą į adatą vaizdelis. Darbo stiprybė – lėtame lyg amžinybė stebėjime, kuris niekur neveda, jis grįžta ratu, nes eiti nėra kur.

Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių dokumentika smarkiai pakeičia dokumentikos supratimą. Pasirodo, jos objektas gali būti bet kas, net neapčiuopiamas pojūtis. Pavyzdžiui, emocinis santykis su vaizdu, kaip elgiamasi su maoriais Naujojosios Zelandijos fotostudijose. Paroda gerokai išplėtė mano varganą šių tolimųjų kraštų supratimą. Projekto dalyvius vienija jutiminė atmosfera ir tai, jog videodarbų raiška vidine logika susijusi su ritualu. Australų menininkai – ne išimtis. Turiu galvoje už ekranų esančių menininkų poziciją. Lyg ir nieko neteigiama, tiesiog pasakojama istorija. Vidinis nuotykis baigiasi. Kažko išmokęs, vėl gali kartoti kelionę ratu. Argi ne tokia vidinių išgyvenimų repeticija ir yra gyvoji tautosaka?