Dvi premjeros Kauno dramos teatre

Daiva Rudokaitė ir Gintaras Adomaitis spektaklyje "4.48 Psichozė" I. Maldžiūno nuotr.

Pasibaigus "Naujosios vokiečių dramos akcijai" Kauno valstybinio akademinio dramos teatro žiūrovų laukia dvi premjeros – rugsėjo 24 ir 25 d. didžiojoje teatro salėje ir antrojo aukšto fojė.

Rimtos komedijos dozę žada Aristofano "Debesys". Spektaklį kuria Vilniuje jau spėjęs išgarsėti jaunas režisierius Albertas Vidžiūnas, jam talkina dailininkas Artūras Šimonis ir kompozitorius Mantautas Krukauskas. Aristofanas "Debesis" parašė dar V a. pr. Kr.; tai vienas iš 11 visiškai išlikusių vadinamosios senosios komedijos meistro kūrinių. Anot režisieriaus, jis joje rado pirmapradiškumą ir universalumą: "Man ši komedija pasirodė universali ir puikiai tinkanti šiems laikams. Kai tik pradėjome statyti spektaklį, Konstituciniame teisme prasidėjo Pakso apkaltos mūšiai. Man tai priminė Aristofaną – komediją, kurią linksma žiūrėti, kuri daugelį žeidžia ir dėl kurios norisi verkti, bet kuri padeda spręsti didžiulius dalykus. Jie sprendžiami pagal tokias juokingas taisykles, kokias patys sukūrėme per tūkstančius metų, tarsi klausimų – atsakymų dialektiką, pradėtą Sokrato. Man buvo svarbu, ar dar galima įgnybti surambėjusiam, visko persisotinusiam žmogui. Kai Aristofanas rašė, teatras buvo varžybos, literatūrinis konkursas. Ir mums norėjosi spektaklį pateikti kaip žaidimą, viešą buvimą. Antikinė demokratija – tai pirminis viešo gyvenimo modelis. Socialinis viešumos aspektas yra aktualus ir šiandien. Be to, "Debesys" – tai metafora apie smalsų žmogų, nuolat ieškantį to, kas nepažinu. Kiekvienas turime tą debesį, į kurį įsiveliame. Ir arba gauname per nosį, arba tą debesį išsklaidome." Kokius debesis sklaidys žiūrovai Kauno dramos teatro didžiojoje salėje, priklausys ne tik nuo spektaklio kūrėjų, bet ir nuo jų pačių.

Kita premjera – kultinės britų dramaturgės Sarah’os Kane "4.48 Psichozė". Pjesę režisavo Maskvoje gyvenantis, bet jau ne pirmą kartą Kauno dramos teatre statantis režisierius Valius Tertelis. Pasitelkęs dailininkę Kotryną Daujotaitę, kompozitorių Giedrių Puskunigį ir aktorius Inesą Paliulytę, Daivą Rudokaitę bei Gintarą Adomaitį, režisierius "4.48 Psichozę" įkurdino teatro antrojo aukšto fojė. Sarah Kane priklauso Naująja dramaturgijos banga vadinamai 10-ojo dešimtmečio Anglijos teatralų kartai. Jai priskiriamas ir Lietuvos žiūrovams jau gerai žinomas Markas Ravenhillas ("Shopping and Fucking"). Tačiau konservatyviosios britų visuomenės pasmerkta dramaturgė pripažinimo sulaukė tik po to, kai būdama 28-erių metų nusižudė. "4.48 Psichozė" – paskutinis dramaturgės kūrinys, atskleidžiantis jos sudėtingus dvasinius išgyvenimus. "Mūsų "Psichozė" – tai ne klinikinis atvejis, o gyvenimas. Juk visiškai be "psichozės" būtume tik užprogramuoti robotai. Norisi, kad žmonės pamatytų, jog gyvenimas nors ilgesingas, bet gražus ir jame verta pasilikti. Sukandus dantis, pro ašaras, per skausmą reikia gyvenime įžiūrėti, atrasti geresnius dalykus. Pjesę stačiau tarsi šauksmą tyloje – kaip Munko paveiksle. Ir nors spektaklis labai ekspresyvus, jis kartu ir impresionistinis. Stengėmės kuo atsargiau, jautriau kalbėti Kane žodžius – visa prasmė čia sudėta į žodį. Tačiau ir laviravome, kad spektaklis netaptų poezijos vakarėliu ar nenuslystų į patologišką aistrą. Čia svarbus tam tikros būsenos nestabilumas. Pats gyvenimas yra nestabilus, bet tame nestabilume, man atrodo, kaip tik slypi prasmė", – sako režisierius.

Jurga Knyvienė