Besikeičianti figūra

Karlas Hartungas savo dirbtuvėje

Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta vieno garsiausių Vokietijos skulptorių Karlo Hartungo kūrybos paroda "Besikeičianti figūra". Šią dinamišką keliaujančią parodą surengė Šiaurės Vokietijos kultūros ir meno mecenatas "Vereins-und Westbank AG" (šio banko padalinys yra Vilniuje), talkinamas Vilniaus Goethe’s instituto. Kartu su Šlezvigo- Holšteino žemės muziejų fondu minėtasis bankas nuo 1986 m. organizuoja keliaujančias parodas. Pagrindinė kultūrinės veiklos sritis – parodų ciklas "Didžiojo meno pristatymas", o ši paroda yra 7-oji šio ciklo ekspozicija. Geri pavyzdžiai visada užkrečia – gal todėl Lietuvoje taip pat yra atsiradę kultūrą ir meną remiančių bankų (pavyzdžiui, "Hanza Bankas", finansuojantis kai kuriuos žymaus menininko A. Railos projektus ir kt.).

Skulptoriaus K. Hartungo parodą "Besikeičianti figūra" sudaro 38 bronzos, medžio, akmens skulptūros, 11 piešinių, taip pat nuolat rodomas filmukas apie patį skulptorių. Bene vienas iš labiausiai intriguojančių eksponatų – skulptoriaus stalas su neužbaigta skulptūra bei darbo įrankiais. Iškilmingo parodos atidarymo metu gausiam lankytojų būriui buvo išsamiai pristatyta menininko Karlo Hartungo kūryba. K. Hartungas nuo pat ankstyvos jaunystės domėjosi skulptūra, tad nenuostabu, kad įstojo į Valstybinę laisvojo ir taikomojo meno mokyklą, kur studijavo pas skulptorių Johaną Michaelį Bossardą. Vėliau likimas jį suvedė su kitu žymiu skulptoriumi ir architektu Bernardu Hortgeriu. Šis, matydamas jaunojo menininko talentą ir ryžtą, patarė studijas tęsti Paryžiuje. Gavęs Lichtwarko stipendiją, jis išvyko studijuoti į Paryžių. Ten jaunasis menininkas susižavėjo Augusto Rodino ir jo mokinio Antoine’ o Maillolio kūryba. Taip formavosi K. Hartungo kūrybiniai pamatai ir idėjos. Jis domėjosi klasikine, iš Antikos atėjusia figūrinės skulptūros tradicija.

Šios parodos pavadinimas pabrėžia Maillolio įtaką pradiniam K. Hartungo kūrybos etapui. Manoma, kad kaip tik dėl jo įtakos skulptorius pasirinko figūrinės skulptūros kryptį, peržengiančią grynojo natūralizmo ribas, o abstrakčiojo meno tendencijos tuo metu jam buvo svetimos ir nesuvokiamos. "Buvau vienoje parodoje. Viskas abstraktu, nieko gero", – rašė K. Hartungas.

"Trys moterys". 1950 m.

Vėliau, ypač apsilankius Italijoje, ši jo nuostata keitėsi. Kelionės po Italiją metu skulptorius susipažino su etruskų menu, Donatello, Michelangelo, Evaldo Matare kūryba, jų įtaka ypač ryški abstrahuotose gyvūnų skulptūrose.

K. Hartungo žvilgsnis visada krypo į Prancūzijos pusę, jis matė, kad būtent ten vystosi naujausios meno kryptys. Menininkas buvo vienintelis vokiečių skulptorius, fašistinio režimo metais kūręs abstrakčią skulptūrą ir atstovavęs tarptautinio meno tradicijoms. Kartu su savo žmona jis sunkiai išgyveno nacionalistų valdymo laikotarpį, nacių ideologijos diktatūra mene buvo nesuderinama su jo moralinėmis ir kūrybinėmis nuostatomis. Karo metais K. Hartungas buvo paimtas į armiją ir išsiųstas į Paryžių, kur bendravo su Picasso, Nicolasu de Staeliu. Pasibaigus karui jis vėl pasinėrė į kūrybą ir greitai pelnė pripažinimą meno pasaulyje. Pradėjo dėstyti aukštojoje mokykloje Berlyne, rengė parodas, gavo svarbių apdovanojimų, buvo vienas iš Vokietijos menininkų sąjungos pirmininkų. Pokario Vokietijoje K. Hartungas – vienas ryškiausių moderniosios skulptūros pradininkų, ėjęs abstrakcijos kryptimi ir visuomet siekęs naujumo. Jis kūrė abstrahuotų bruožų skulptūras: žmonių figūras, augalus, gyvūnus ir kristalus simbolizuojančias skulptūrines kompozicijas. Jo formos – gyvos, organiškos, masyvios, uždaros, estetiškos, dažnai biomorfiškos, alsuojančios ramybe ir harmonija. Kartais naudojamas matinis gipsas ar šiurkštus akmuo, kartais – poliruota bronza.

Šioje parodoje atsispindi visi K Hartungo kūrybos etapai – nuo ankstyvųjų iki paskutiniais metais sukurtų objektų: vandens ir žemės padarų, aptakių, geidulingų moterų figūrų, abstrakčių kompozicijų, galvų serijų. Bronzinės sėdinčių, stovinčių, gulinčių moterų figūros – statiškos, supaprastintų formų. Skulptūros "Žuvis", "Jautis", "Mažas sėdintis ir mąstantis žmogus" bei kitos 4-ojo dešimtmečio pabaigoje atliktos bronzinės skulptūros pasakoja apie menininko uždaros formos paieškas atsisakant nebūtinų struktūrinių elementų.

"Baisi galva". 1946 m.

1930 m. K. Hartungas savo dienoraštyje rašė: "Skulptūra yra forma. Daugiau nieko". Gryna, harmoninga forma be nereikalingo balasto. Vėliau skulptorius panyra į bandymus supaprastinti ir įvairiais būdais apdirbti paviršių ("Paukštis", "Nereidė" ir kt.). Skulptūrų grupė, vaizduojanti žmonių figūras, pulsuoja gyvybe ir energija: galūnės aptakios, paryškintos, veidai neakcentuojami, svarbiausia – minkštas judesys, šviesos ir šešėlių žaismas blizgiame paviršiuje.

Kita gausi darbų grupė – įvairios abstrakčios galvos. Vienos sudarytos iš skirtingų geometrinių figūrų, pavyzdžiui, "Baisi galva" su tuščiomis akiduobėmis, kitos – švelnesnių formų, su nežymiai įspaustais veido bruožų kontūrais: perėjimai aptakūs ir blankūs, bruožai vos pastebimi ("Angelo galva"). Vienos iš įdomiausių galvų – kaukolės, primenančios deformuotas skulptūrines formas ir priešingai nei kitos K. Hartungo skulptūros, dvelkiančios mirtimi.

Organinės formos, pavadintos "Testa", tik savo dydžiu primena galvas – nėra struktūrinių formų elementų, akivaizdžiai primenančių žmogaus galvą. Parodos ekspoziciją praturtina vienuolika K. Hartungo piešinių pastele ir kreida, atrodančių lyg ekspresyvūs ir monumentalūs skulptūrų eskizai. Fonas ir figūros juose susipina į viena. Šioje parodoje eksponuojami nedidelio formato darbai, įvairių didelio formato skulptūrų ir bareljefų galima pamatyti Antverpene, Berlyne, Bonoje, Hamburge, Kelne bei kituose Vokietijos ir užsienio miestuose. K. Hartungo kūryba priskiriama klasikiniam vokiečių modernizmui, o ją apibūdinti galima paties skulptoriaus žodžiais: "Visi reikšmingi menininkai vaizduoja naują požiūrį į gamtą, pasaulį, žmogų ir Dievą".