Kinas

Naujosios Europos veidai

"Europos vizijos" Lokarno kino festivalyje

Birutė Mar

iliustracija
Peter Greenaway. "Europietiškas dušas"

"Visions of Europe" ("Europos vizijos") – vienas įdomiausių šią vasarą Lokarno tarptautiniame kino festivalyje pristatytų projektų, kuriame dvidešimt penki kino režisieriai iš dvidešimt penkių naujosios Europos šalių pristato penkių minučių kino miniatiūras tema "Europos vizijos". Pasak danų prodiuserio Mikaelio Olseno (projektą finansavo jo ir Larso von Triero 1989 m. Kopenhagoje įkurta eksperimentinė studija "Zentropa"), "Europos vizijų" koncepcija paprasta: kiekvienas režisierius turi pateikti savo asmeninę viziją apie dabartį ir ateitį naujajame "ES įvairių kultūrų tirpsmo puode". Sąlygos: absoliuti meninių priemonių ir koncepcijos laisvė. "Tai nėra ES projektas, todėl kiekvienas kino kūrėjas turi laisvę ir propaguoti naujosios ES idėją, ir ją paneigti".

Lokarno festivalyje "Europos vizijų" seansai sulaukė neįprastai gausaus žiūrovų antplūdžio – bene didžiausias "masalas" buvo reklaminiuose bukletuose išspausdinta intriguojanti nuotrauka iš britų režisieriaus Peterio Greenaway’aus klipo "European Showerbath" ("Europietiškas dušas"), tapusi savotišku šio projekto firminiu ženklu: po dušu turškiasi nuogi dėdės ir tetos, o nuo jų kūnų varva išpaišytos Europos šalių vėliavėlės…

Savotiškas "Eurovizijos" šou – taip į šį "užsakymą" pažvelgė ne vienas režisierius. Nenuostabu, kad kiekvienas šio kino projekto (lyg kokio didelio "Europos torto") gabalėlis bylojo apie skirtingą ES šalių kino kūrėjų pasaulėjautą ir temperamentą, savitas kino kalbos, stilistikos tradicijas. Ir įdomu, kad beveik nė vieno tikrai optimistiško ar patriotiško požiūrio į naująją Europą neatsirado. Ar tai – ironiško (autoironiško) postmodernistinio meno bruožas, ar čia esama liūdnos tiesos?

Danų režisierius Christofferis Boe, ironiškai interpretuodamas "Europos vizijų" prodiuserio užduotį ("Ką galite pasakyti apie ES per penkias minutes?"), sukūrė kino novelę apie tai, ko eilinis danas per penkias minutes tiesiog negali padaryti: taisyklingai angliškai ištarti žodžio "Europe". Tą ir tedaro bare sėdintis solidus filmo personažas, paskui seksualią merginą bergždžiai mėginantis kartoti "Jue-rop... Jue-rop". "Ne... negaliu ištarti šio žodžio, neprisidegęs cigaretės", – galiausiai taria.

Švedų "Geltonoji etiketė" ("The Yellow Tag", rež. Jan Troell) prasideda kaip lyrinė pastoralė apie karvę, jos biblinį įvaizdį: karvės Renesanso meistrų drobėse; karvės saulėtuose Švedijos laukuose, besišypsančios karvutės ant europietiškų sūrelių etikečių... Pastoralė nutrūksta kamerai priartėjus prie besiganančių karvių ausų, ant kurių priklijuotos geltonos etiketės. "Pagal ES reikalavimus prekiauti neregistruotomis karvėmis Europoje draudžiama, jos tiesiog neegzistuoja", – skelbia informacija.

Olandų režisierius Theo Van Goghas savo linksmą mini šou pavadino "Euroquiz" (populiaraus daugeliu ES šalių kanalų transliuojamo TV žaidimo pavadinimas). Gražuolė TV viktorinos vedėja pateikia klausimus "laimingajai" laidos dalyvei, o ši atsakinėja. Režisierius ironizuoja "Ar turite hobi?" – klausia laidos vedėja. "O taip, tiksliau, tai buvo mano vyro hobi – koncentracijos stovyklos, mūsų romantiškos kelionės į Buchenvaldą..." Staiga laidos vedėja nutraukia šaržuotą herojės pasakojimą ir pasiūlo jai europietiškos edukacijos užduotį: "Taigi atėjo laikas ir mūsų klausimui: kas yra Albanijos sostinė?" Skaičiukai ekrane rodo senkančias atsakymui skirtas sekundes, herojė nejaukiai delsia... "Atsiprašome, jūsų laikas baigėsi", – reklamiškai nusišypso laidos vedėja.

Vokiečių režisierius Fatih Akinas prabyla rimčiau, suprasdamas ES gresiantį nacizmo idėjos pavojų. Kino novelės "Velniškai senos dainos" ("The Evil Old Songs" – F. Schuberto dainų ciklas apie nelaimingą meilę, mėgtas klausytis karo metais) herojė – daili solistė, tuščiame teatre dainuojanti Schubertą, nustelbiamą iš gergždžiančio mikrofono ataidinčios nacių dainos… Na, o airiai pasitelkia šaltą savo tėvynainio dramaturgo S. Becketto kalbėjimo būdą – kino miniatiūroje "Nematoma šalis ("Invisible Land", rež. Aisling Walsh ) tamsioje scenoje ant kėdės sėdintis aktorius skaito beketiškai monotonišką monologą apie dirbti į Airiją atvykstančius Rytų europiečius: "…Dievas ir Beckettas sako jiems – smarkiau, bandykite dar kartą… Nors Dievas sako jiems "taip", ES sako jiems "ne".

Imigrantų tema pasirinkta ir prancūzų miniatiūrai "Paryžius naktį" (rež. Tony Gatlif): skambant šansonetei, policijos areštinėje tirtantis juodaodis valkata kartoja: "Jei mane išsiųsite – aš grįšiu namo jau trečią kartą... Aš nenoriu į savo šalį... Geriau jau į policiją, į ligoninę..." Optimistiškesnė variacija imigrantų tema – ispanų režisieriaus Miguelio Hermoso "Mūsų vaikai" (turbūt todėl ir tapęs baigiamąja "Europos vizijų" dalimi): imigrantų vaikai iš įvairių šalių ispaniškame vaikų darželyje pešasi, žaidžia, bučiuojasi, rodo vienas kitam besikalančius dantis… "Happy Europe" – užrašas finale, pakeitęs hepiendą, nuskamba irgi ne be ironijos.

Rytų šalių kinematografininkai ieško jiems įprasto metaforiškesnio kalbėjimo, jiems naujoji Europa – skaudesnė ir viltingesnė tema. Slovakų režisierius Martinas Šulikas vieningą Europą prilygina stebuklui – kino novelėje "Stebuklas" pas kunigėlį atėjusi nėščia paauglė tvirtina tikrai dar su niekuo nemiegojusi. "Tau šešiolika metų ir dar su niekuo nemiegojai?" – nepatikliai klausia kunigas. Mergaitė atsako: "Taip, bet aš mačiau Švč. Mergelę – ji man pasakė, kad turėsiu kūdikį…" Ir... stebuklais netikintis kunigėlis staiga pats išvysta nuo stalo pakylantį arbatos puodelį.

Vengrų socialinė novelė "Prologas" (rež. Béla Tarr), filmuota nespalvota juosta, primena dokumentinius Leningrado blokados kadrus: kamera, slenkanti pajuodusiais eilėn išsirikiavusių naujosios Europos bedarbių ir benamių veidais, galiausiai priartėja prie maisto dalinimo langelio, pro kurį moteriškė kiekvienam tiesia po vienodą davinį – bandelę ir plastikinę stiklinaitę su arbatos…

Čekai tęsia savo mėgstamo grotesko tradiciją. Novelėje "Unisono" (rež. Saša Gedeon) išsipustę garbingi Europos šalių atstovai repetuoja Čekijos himną. Slovėnai (rež. Damjan Kozole) ironizuoja situacijos pasienyje su Kroatija tema, kur kelio darbininkai lentą "Slovėnijos Respublika" keičia nauja, su ES žvaigždelių aureole, šūkčiodami kitoje pusėje kelią remontuojantiems broliams kroatams: "Ei, matot, mes į ES, o jūs – į Europos futbolo čempionatą..."

Poetiškesni lietuviai ir lenkai. Šarūnas Bartas savo lyrinę novelę pavadino "Vaikai nepraranda nieko": upė, dangus, debesys. Mergytė renka varles, berniukas leidžia popierinį laivelį. Paaugliai bučiuojasi. Du berniukai pešasi dėl mergytės. Kraujas iš nosies, varvantis į upę. Plaukiantis laivelis, kurį nusineša krioklys…

Lenkų miniatiūros "Kryžkelė" (rež. Malgorzata Suzamowska) simbolis – apsnigto kaimo kryžkelėje visų aplenkiama archajiška Nukryžiuotojo skulptūrėlė. Prie jos stabteli laidotuvių orkestrėlis, sustoja nusišlapinti senis. Kunigas su kryžiumi vedasi vaikučių būrelį. Į jį žvilgteli mašinoje besimylinčiųjų pora. Bet... vieną dieną tą Kristaus atvaizdą nuo kryžiaus išvaduoja kostiumuoti vyrai. Jo vietoje prikala naują, "europietišką" – rausvą ir gražų (taip viskas privalės atrodyti naujojoje ES). Prie naujojo Nukryžiuotojo vėl gieda senas choras.

Estai irgi kandžiai pritaria, jog niekas nepasikeitė – novelėje "Euroskrydis" (rež. Arvo Iho) laiminga naujosios kartos mergina, laimėjusi bilietą Paryžius – Briuselis, mėgina išskristi. Bet... visi besišypsantys švytinčio europietiško oro uosto tarnautojai ją siuntinėja nuo langelio prie langelio, esą kol viskas bus suderinta reikia laukti pusę metų, "o jei norite greičiau sutvarkyti reikalus – patartume skristi į Romą, antraip... deja, jums teks laukti aštuonerius metus." Viskas baigiasi maloniai padovanotu skrydžiu į Rusiją bei kadaise kultine V. Vysockio daina "Mne eto nadojelo, čiort vozmi, i ja lečiu tuda, gde prinimajut..."

Gudriausiai šypsosi suomis Aki Kaurismäki. Pavadinęs savo novelę "Bico" (Portugalijos kaimelio pavadinimas), jis tarsi nekreipdamas dėmesio į prodiuserio užduotį filmuoja sau kaimo bobules, skutančias bulves, vedžiojančias avis; senukus, grojančius armonikėlėmis... Kur čia naujoji Europa? Jokios, viskas kaip buvę – merkia akį humoro jausmo nestokojantis režisierius.

Na, ir ryškiausias naujosios Europos simbolis – minėtas P. Greenawey’aus "Europietiškas dušas". Po juo stovintys žmonės – negražūs, nutukę, grynevėjiškai gyvuliški. Skamba pažįstama režisieriaus filmų muzika. Vandens srovė plauna vėliavėlių spalvas nuo žmonių kūnų. Ir... nedrąsiai ima rinktis vaikučiai, išmarginti Rytų Europos šalių vėliavėlėmis. Stoviniuoja aplink dušą, po kuriuo jiems nebėra vietos. Bet staiga dušo srovė baigiasi – vaikučiai liko nesiprausę. Į nuotekų angą bėga purvinas vanduo...