Seksas ir smurtas

Brutalumas, geidulys, kanibalizmas ir suplėšyti apatiniai užplūdo prancūzų kiną, o kraštutinumo ribos nukeliamos vis toliau. "The Independent" spausdina Jonathano Romney esė apie naujausią prancūzų kino tendenciją – seksas ir mirtis.

Trečiajame dešimtmetyje prancūzų aktorius, režisierius ir poetas Antoninas Artaud suformulavo "Žiaurumo teatro" idėją. Anot jo, spektaklis turįs išjudinti publiką: "Siūlau teatrą, kur sprogdinami fizinio smurto vaizdai užburia publikos jausmus, įtraukia juos į dramą lyg į aukštesnių jėgų sūkurį." Pakeiskite teatrą kinu ir turėsite gerą ryškios dabartinio prancūzų kino tendencijos apibūdinimą. Tendencijos, kurią kritikas Jamesas Quandtas žurnale "Artforum" įvardijo kaip "naująjį prancūzų kraštutinumą".

Visą 9-ąjį ir 10-ąjį dešimtmetį angliškai kalbanti publika prancūzų kiną laikė madingu ir nekeliančiu grėsmės. Tai buvo provincialių bukolinių dramų pasaulis, kur archetipinė išdykėlė Amelija skraido po skaitmeninėmis technologijomis patobulintą Monmartrą arba alkoholyje mirkstantys Erico Rohmero paryžiečiai kankinasi negalėdami nuspręsti, kur praleisti pavasario atostogas.

Tačiau prancūzų kine vis labiau įsivyrauja grafiškas seksualumas, smurtas ir socialinės apokalipsės pojūtis. Puikūs pavyzdžiai – Gasparo Noé filmo "Vienas prieš visus" ("Seul Contre Tous", 1998) mėsininkas, besimėgaujantis neapykanta persisunkusiu nihilizmu; smurtinės mirties protrūkis, kuriuo baigiasi Catherine Breillat paauglių seksualumo studija "Mano sesei!" ("A Ma Soeur!", 2001), internetinio kankinimo intarpai Olivier Assayas trileryje "Demonų mėgėjas" ("Demonlover", 2002). Daugelyje naujausių filmų dokumentiškai rodomas seksas: pavyzdžiui, Bertrand’o Bonello "Pornografe" ("Le Pornographe", 2001) be jokių išsisukinėjimų rodoma ejakuliacija.

Bet šie filmai – išimtys. Kur kas dažniau seksas ir smurtas kartu įpinami į brutalią, karštligišką mirties, transgresijos ir net dvasingumo dialektiką. Bruno Dumont’o kelio filme "Dvidešimt devynios palmės" (2003) pora važinėja po nykias Kalifornijos vietoves tik kartkartėmis sustodama triukšmingiems ir grubiems lytinės sueities aktams. Philippe’o Grandrieux filme "Naujas gyvenimas" ("La vie nouvelle", 2002) tiriamas žemiškas nelegalų pervežimo ir brutalaus sekso pragaras; filmo pabaigoje šunys sudrasko žmogų į gabalėlius.

Argentiniečių kilmės vunderkindas Gasparas Noé tapo prancūzų kino "Tamsos princu". Turint omenyje jo tarantinišką susidomėjimą kruvinąja marionečių tradicija, jo kūryba – tarsi tiltas tarp prancūzų autorinio kino ir europietiško bulvarinio siaubo filmo. Noé filmas "Vienas prieš visus" laikytinas "himnu neapykantai", nes čia demonstruojamas degradavęs, nepataisomas pasaulis. Filmas tiksliai išreiškia realią prancūzų savijautą – pagrindinio herojaus mėsininko pasaulėžiūra yra tarsi nepakenčiama Le Peno demagogijos versija. Bet Noé žiauriai elgiasi ir su žiūrovais – prieš pat siaubingai neskanią pabaigą jis įterpia šešiasdešimties sekundžių trukmės įspėjimą silpnų nervų žmonėms.

Ankstesnis Noé filmas "Negrąžinamas" ("Irreversible", 2002) buvo dar didesnis išbandymas publikai. Atvirkščiai pasakojama istorija apie išprievartavimą ir kerštą prasideda kerštu: gėjų klube gaisro gesintuvu mirtinai sumušamas vyras. Paskui – išprievartavimas, ištisai filmuojamas visas devynias minutes. Kritikų nuomonės išsiskyrė. Tai suprantama, nes filmas slegia ir nepasiūlo jokios alternatyvos. Žiūrovui lieka tik pasiduoti jo virtuoziškam brutalumui arba jį visiškai atmesti. Šiuo filmu Noé užsitarnavo provokatoriaus reputaciją, jo filmai yra lyg vyriškumo testai. "Džiaugiuosi, kad kai kurie žiūrovai išeina iš mano filmo peržiūros, – sako Noé, – pasiliekantieji dėl to pasijunta stipresni."

Kiti režisieriai visai kitaip elgiasi su publika. Amerikoje gimusio ir Prancūzijoje dirbančio režisieriaus C.S. Leigh’o filmas "Procesas" (2004) yra emocinis išbandymas: herojė (Beatrice Dalle) išgyvena skyrybas, emocinę krizę, mastektomiją, brutalų išprievartavimą ir valgo stiklo šukių patiekalą. "Daugelis žiūrėdami filmą pajuto, kad yra labai vieniši ir išsigandę, – sako Leigh, – manęs dukart paklausė: "Kodėl norėjai mane įskaudinti?" Aš tikrai noriu sukrėsti, bet ne šokiruoti ir, žinoma, ne užsipulti. Manoma, kad kinas mus vienija, o man patinka mintis, kad šis filmas privers kiekvieną susitikti su pačiu savimi."

Panašų niuansuotą požiūrį galima įžvelgti Marinos De Van filme "Mano odoje" ("Dans Ma Peau", 2004). "Mano odoje" De Van vaidina Esterą, sergančią savęs žalojimo manija: graužia savo kūną ir besilupančią odą mėgina apsaugoti įdegimą imituojančiais chemikalais (tai suteikia makabriškumo savisaugos idėjai). Nors filmas kruvinas ir kraupus, De Van šaltai išlaiko distanciją, prilygstančią Davido Cronenbergo. Kontroliuojamos beprotybės pavyzdžiu galima laikyti sceną, kur Estera dalykinių pietų metu spokso į ant stalo gulinčią savo nukirstą ranką: tai – šaltai stebimas košmaras pagal Buńuelio tradiciją.

Nepasakysi, kad De Van yra Estera, bet filme atsispindi jos dviprasmiškas požiūris į skausmą. Būdama aštuonerių, avarijos metu ji susilaužė koją ir nejuto jokio skausmo. Po to ji tikrindavo savo fizinį jautrumą, žaizdas badydama adatomis. Tačiau De Van tikina norinti ne šiurpinti, bet žavėti: "Norėjau, kad žiūrovas susitapatintų su heroje, darančia kažką baisaus. Mano filme yra sunkių vaizdų, bet tai nėra bulvarinis ar smurtinis kinas. Jo struktūra gana klasikinė."

O Catherine Breillat iš tikrųjų nori konfrontuoti. Ji tyrinėja moters seksualumą jau nuo 8-ojo dešimtmečio. Naujame Breillat filme "Pragaro anatomija" jauna moteris (Amira Casar) užmoka gėjui (Siffredi) už tai, kad jis keletą vakarų pas ją ateis patyrinėti moteriško kūno, ypač tų jo aspektų, kurie vyrams, anot Breillat, yra atgrasūs. Filmo vaizdai – tyčia niūrūs ir nemalonūs ne tik autorinio kino mėgėjams, bet ir pornografijos vartotojams. Anot Breillat, filmas esąs mėginimas peržengti priimtinumo ribas: "Jis yra apie žiūrėjimą į tai, į ką neįmanoma žiūrėti. Norėjau sukurti filmą apie nešvankybę. Yra nešvankybę draudžiančių įstatymų, bet norėjau sužinoti, ką ji reiškia menininko požiūriu, o ne įstatymo, draudžiančio tau būti menininku, požiūriu. Prancūzų kinas – siaubingai miesčioniškas. Esi arba menininkas, arba konformistas. Jei esi konformistas, rodai visuomenę prisitaikydamas prie to, kaip ji mėgsta save matyti. Jei esi menininkas, rodai visuomenę peržengiančią ribas."

Ši formuluotė Prancūzijoje turi ilgą meninio ir socialinio nepasitenkinimo tradiciją, pradedant Šviečiamuoju amžiumi, Revoliucija, romantizmu ir baigiant siurrealizmu. Kine būtent siurrealizmas pradėjo kraštutinumų erą. Du atvykėliai iš Ispanijos – Luisas Buńuelis ir Salvadoras Dali – sukūrė "Andalūzijos šunį" (1929), kur viename epizode pjaunama akis. Kitų šalių režisieriai randa Prancūzijoje puikią dirvą transgresyviems eksperimentams – nuo Romano Polanskio iki Michaelio Haneke’s.

Kraštutinumų gausa pasižymi ne tik prancūzų kino juostos – jie paplitę visame meno kontekste. Catherine Breillat filmai remiasi 1866 m. Gustave’o Courbet nutapytu paveikslu "Pasaulio sukūrimas", kur iš arti anatomiškai tiksliai vaizduojama moters tarpvietė. Breillat prisipažįsta, kad tas paveikslas ją "užburia", o "Pragaro anatomija" yra tarsi variacijos paveikslo tema.

Svarbiausias kraštutinis prancūzų kino ramstis – literatūra. Pagrindinė figūra, žinoma, yra Markizas de Sade’as, ne tik dėl turinio, bet ir dėl to, kad ištisos komentatorių kartos – filosofai, struktūralistai, siurrealistai, feministės – jo kūrybą rimtai traktavo kaip mąstymo sistemą, kurią reikia aiškinti ar dekonstruoti. Kita įtakinga figūra – Georges’as Bataille, savo garsiausiame kūrinyje "Akies istorija" (1928) aprašinėjęs mirties, žalojimo ir nevaldomo sekso fantazijas. Bataille požiūriu, transgresija yra beveik religinis veržimasis į transcendenciją, kur abjektas ir egzaltacija eina koja kojon.

Transgresijos tradicija klesti ir šiuolaikinėje literatūroje, patenkančioje ir į plačiosios visuomenės rankas. Perversija tampa bestseleriu. Garsiausias skandalistas – Michelis Houellebecqas, romanuose tyrinėjantis konformistinę Pranzūcijos "darbo ir laisvalaikio" kultūrą, libido iškrovas ir rasinę neapykantą. Marie Darrieussecq aptarinėja įvairiausias abjekto ir tirpstančios savasties versijas. Virginie Despentes propaguoja sardonišką pankų nihilizmą. Net ir sinefilų biblija "Cahiers du cinéma" nustebino fanus vieną numerį paskyrusi seksui ir pornografijai. Anot kino kritikės Ginette Vincendeau, naujasis kino ir literatūros kraštutinumas iš dalies yra moteriškas fenomenas: "Tai leidžia moterims tyrinėti seksualumą, bet visuotinai priimtinu būdu. Plyšys, likęs dėl feministinės politikos trūkumo, dabar tam tikra prasme užpildomas kraštutiniu seksu."

Kitą plyšį atvėrė politinio angažuotumo išnykimas. Tas pats Jamesas Quandtas svarsto, ar ši kino tendencija nėra "narcistiškas atsakas į ideologijos žlugimą visuomenėje, kuri tradiciškai yra politiškai poliarizuota". Kai kuriuose naujuose filmuose visuomenė iš tikrųjų atrodo suskilusi į konkuruojančius, save žudančius individus, egzistencinius vienišius, kenčiančius tokią izoliaciją, apie kokią Camus nė nesapnavo. Tačiau naujųjų filmų negalima kaltinti politikos trūkumu – Breillat atakuoja lyčių politiką, Assayas – korporacinius įvaizdžius, o Noé diagnozuoja ekstremistinių dešiniųjų susvetimėjimą.

Taip pat galima teigti, kad kraštutinumų paieška yra atsakas į prancūzų profesinį stingulį, nes darbo tvarkos reglamentacija ir vadybinis žargonas čia kuria griežtai suskirstytą visuomenę. Daugelyje naujų filmų užsimenama apie darbovietės pragarą, stresą ir savasties išsiskaidymą. Bet egzistuoja ir kraštutinė riba: renkantis aštrias temas, ta riba turi būti nukeliama vis toliau. Vincendeau pastebi: "Autoriniam kinui sunku surasti savo vietą – jam reikia rasti nišą rinkoje. O autorinio kino nišoje būtina rasti naujumą – bet kokia kaina."

Bet reikia nepamiršti, kad daugelis paminėtų filmų yra ir stilistiškai ekstremalūs bei naujoviški – ar šalto racionalumo atspalviais (Breillat, De Van, Honoré), ar už atlapų griebiančia dinamika (Noé), ar paslaptingu Grandrieux ("Naujas gyvenimas") eksperimentalizmu, besiremiančiu dezorientavimo taktikomis, pavyzdžiui, infraraudonąja fotografija ar ilgomis pauzėmis. Po šokiruojančiu paviršiumi šie filmai neturi beveik nieko bendra. Naujojo prancūzų kraštutinumo kine, kaip ir bet kokioje tendencijoje, pasitaiko ir šūvių pro šalį – pataikavimo, pompastikos, ir šedevrų. Pavyzdžiui, Noé "Vienas prieš visus" yra vienas geriausių filmų, bet ir bene didžiausia šios tendencijos nesėkmė – to paties režisieriaus "Negrąžinamas". Tokio kino dominavimas rodo, kad prancūzų kultūrinė vaizduotė energijos semiasi iš tamsiausių, skausmingiausių neurozių. Jamesas Quandtas kritikuoja naująjį kraštutinumą – "agresyvumą, kuris iš tikrųjų yra grandiozinė pasyvumo forma". Tačiau Antoninui Artaud būtų patikęs panašumas į jo svajonių teatrą, kuris "pasirenka temas priklausomai nuo mūsų laiko nerimo ir sąmyšio", temas, kurioms artima "aistringa, konvulsyvi gyvenimo samprata".

Iš anglų k. vertė Agnė Narušytė