Aikštingosios Karmen koridos

"Karmen"

Režisieriaus Vincente Aranda "Karmen" ("Carmen", Ispanija, D. Britanija, Italija, 2003) – erotizuota visiems gerai žinomos Karmen istorija. Nors sakyti "erotizuota", kai filme verda pražūtingos aistros, atrodo beveik nepadoru. Tačiau dažnos meilės scenos čia sukelia ne virpulį, o veikiau tapytojo pasigėrėjimą šviesa ir rakursais. Jausmingi personažai kažkodėl nesukelia panašių emocijų. Gal dėl to, kad meilė čia – ne "jausmų ugdymas", o korida.

Sakoma, kad kiekviena karta turi savo "Karmen" – todėl sulauksime dar ne vieno tokio filmo. Tačiau žiūrėdamas Vincente Aranda filmą nejutau, kad tai – mano kartos ar bent jau šiuolaikinė dramatiškos istorijos interpretacija. Na, nebent nemotyvuotas Karmen (Paz Vega) aikštingumas ir "aistringas" šaltumas yra artimas šiuolaikiniam gražuolės įvaizdžiui. Režisierius ir nesiekė sukurti (post)modernios Karmen versijos – jis pasikliovė tradicine siužeto ir vaidmens traktuote. Savaime tai nei gerai, nei blogai. Tokiu atveju itin svarbi tampa aktorių vaidyba, sugebėjimas įtikinti, užburti žiūrovą.

Ir Karmen stengiasi iš paskutiniųjų. Ji taip įsijaučia į "fatališkos moters" vaidmenį, kad kartais pakyla nuo žemės it koks Marquezo personažas ir taip pakylėtai vaidina laikydama "aukščiausią natą", nors jos partneriai jau seniai nusileido ant žemės. Tie staigūs judesiai, "šokimas į akis", nemotyvuota nuotaikų ir meilių kaita rodo ne išskirtinį seksualumą, o emocinį infantilumą – jis, beje, nesvetimas ir jos mylimajam Chosė (Leonardo Sbaraglia). "Na tu ir cinikas, Liže! – girdžiu priekaištaujančius balsus. – Negi niekada nebuvai pametęs galvos, beviltiškai slankiojęs aplink mylimosios namus, negi ugnies kamuoliai nesirito kūnu vien pamačius tą nežemišką būtybę?" Taip susidvejinęs žiūrovas ir pakliūna į savo paties emocijų spąstus, tačiau filmas nuo to nepagerėja.

Vis dėlto negaliu teigti, kad filmas blogas. Čia ir yra didžiausia bėda – jis pernelyg normalus ir nuspėjamas. Ir net dekoratyviai stilizuoti personažai atrodo kiaurai permatomi. Gal tam tikrą personažų plokštumą lemia filmo kompozicija – Karmen istoriją rašytojui Prosperui Mérimée pasakoja kalėjime atsidūręs Chosė. Tačiau tokie pasakojimo rėmai netrukdė, pavyzdžiui, Milošo Formano filmui "Amadeus", sukurtam kaip Salierio išpažintis. Daugiau šie filmai neturi nieko bendra – nebent tai, kad pasakotojai nesigaili atsidavę juos deginančioms aistroms (meilei ir pavydui).

O kas filme pavyko? Iš tiesų įspūdingi ispanų kostiumai – pradedant moteriškais apatiniais ir baigiant toreadorų ir plėšikų apranga. Filmo plastika ir operatoriaus darbas be priekaištų – todėl dažniau gėriesi ne dramatiškai putojančiais jausmais, o didingais peizažais ar tiksliai atkurtais XIX a. interjerais. 1830 metų Ispanijos vaizdai alsuoja gyvybe ir pietietišku temperamentu. Nors reklamose sutartinai giriamas Karmen suvaidinusios aktorės Paz Vega gundantis grožis, kadro grožio jis nenurungia. Tiksliau – aktorių grožis yra sudėtinė gražių interjerų, peizažų ir kostiumų dalis.

Simonas Ližė