Nuotykiai rūtų darželyje

Audrius Janušonis. "Kovas. Balandis". 2002 m.

Sveiki atvykę į Audriaus Janušonio rūtų darželį. Prieš Jus – dešimt skulptūrinių kompozicijų. Juodosios keramikos moterėlės, jų gyvūnai, atributai, indeksai. Gyvos, ekspresyvios formos. Neapčiuopiami objektai. Kažin ar tuščiaviduriai. Iššūkį metantys ikoniniai vaizdai skirti simuliuoti, o ne būti, atrodyti, o ne reflektuoti. Nėščios moters rūtų darželis, kurį autorius dedikuoja Rūtoms?

Žiūrinėjant eksponatus galerijų erdvėje pirmiausia kyla bene tūkstantis kodėl? Kodėl tokia erdvė, kodėl tiek kompozicijų, toks formatas ir pan. Menininkai paprastai taupo žodžius, medžiagas, idėjas ar net kompozicinius pasikartojimus, todėl pasitenkina parodos priešakyje pakabindami itin taupų, skrupulingai pamatuotą, mąslų prisistatymą (džiaugsmas kiekvieno meno mylėtojo akiai ir širdžiai, jeigu tai ne CV). Taip autoriai išvengia kalbos parodos atidarymo iškilmėse ir bereikalingų aiškinimų, kodėl yra būtent taip, o ne kitaip.

Kodėl stebėtojams vieną kartą nepasinaudojus menininko sukonstruotu prisistatymu kaip pagrindu virtualiam ar menamam dialogui? Su menininku visai nebūtina bendrauti (juk dažnai net nežinai, kurioje Lietuvos ar pasaulio dalyje reiktų jo ieškoti), prieš akis matydamas autoriaus tekstą parodos stebėtojas gali išprovokuoti dialogą, kuris Jums gali tapti viskuo – priklausys nuo to, kokia laki Jūsų vaizduotė.

I stebėtoja: XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvos mene vyrauja žmogiškosios tikrovės, kūno bei identiteto temos. Kūnas jau nutrynė griežtą ribą tarp teorinių diskursų ir meninės praktikos. Kūnas mene svarbus kaip raiškos priemonė – tai lyg ir vienas iš indeksinių vaizdų produkavimo būdų. A. Janušonio parodoje "Rūta" moters kūnas (gal, tiksliau, kūnelis) tampa pačia reprezentacijos esme. Kodėl moterų skulptūros?

A. Janušonio tekstas: Galerijos specializacija – papuošalai, juvelyrika. Puošimasis pas mus - išskirtinai moteriška teritorija. Skulptūrose bandau kalbėti apie kitą, galbūt daugiau archetipinę sferą – moterystę. Pirmine inspiracija buvo prieš kelerius metus vienoje iš Lietuvos televizijų pasirodžiusi besilaukianti moteris orų mergaitės vaidmenyje. Manau, tai didelis įvykis šou persmelktoje TV veikloje.

II stebėtoja: Tada svarbus Jūsų, kaip žiūrovo, vaidmuo. Suvokimas tampa individualus. Svarbu atskirti vaizdavimą nuo įsivaizdavimo, o suvokimo procesui svarbus žvilgsnis. Moterų skulptūrėlėse ryšys užtikrinamas ne per tiesioginį kūno dalyvavimą, o per panašumą. Kodėl?

A. J. tekstas: Mėginu suprojektuoti žvilgsnį dviem kryptimis – autoriaus į personažą ir personažo į aplinką. Visose kompozicijose kartojasi "salstelėjusio skonio degėsiai" ir "ant visai", "negrįžtamai" nuotaika.

Kaip visada, čia man svarbus naratyvas ir kitoms meno rūšims – literatūrai, kinui, muzikai – būdingi kompoziciniai principai.

III stebėtoja: Rūta – nekaltos lietuvaitės simbolis. Pats nekaltybės praradimo ritualas nuo seno suteikia išraišką socialinei galiai, vertybių įtvirtinimui. Parodos pavadinimas – greičiau nuoroda į mergystę, nei į moterystę. O prieš akis – dešimt fiziologiškai tikrų skulptūrėlių, kurių didžioji dalis – nėščių moterų projekcijos. Sekimas tikrove? Televizijos veiklos panašumo ir pamėgdžiojimo skirtumai? Kodėl turi būti ir atrodyti kaip kažkas? (į trečiosios stebėtojos klausimas menininko tekstas neatsako...)