Ką siūlo jaunieji?

Egidijus Bakas (Martynas Charlovas) T. Raginos nuotr.

Puiku, kad jaunas režisierius Agnius Jankevičius yra toks energingas bei iniciatyvus. Ir kad štai į dar tik beprasidedančią savo kūrybinę biografiją jau yra įsirašęs net trijų spektaklių pavadinimus. Neblogai ir tai, kad, būdamas jaunas, A. Jankevičius jau yra ištikimas. Pirmiausia – rusų literatūrai. Po sceninių Viktoro Pelevino "Mėlyno žibinto" ir Antono Čechovo "Trijų seserų" interpretacijų jis azartiškai neria į XIX a. rusų klasiką ir imasi Ivano Turgenevo apsakyme "Stepių karalius Lyras" papasakotos istorijos apie vieną keistą rusų dvarininką, dukterų dėka iš valdingo šeimininko tapusį savo paties namuose ujamu kampininku.

I. Turgenevo "Stepių karalius Lyras" neabejotinai yra gražus A. Jankevičiaus pasirinkimas. Ir ne tik todėl, kad tai tiesiog talentinga literatūra, dosni scenai dėkingų, raiškių ir intriguojančių charakterių. Kita vertus, sceninė "Stepių karaliaus Lyro" versija galėtų pajudinti ir tam tikras dabartinio lietuvių teatro tematikos klišes. Šiuo metu, kai tėvų ir vaikų konfliktą pamėgęs režisieriaus Oskaro Koršunovo teatras įkvėptai ir be perstojo linčiuoja jaunystei aklus tėvus, A. Jankevičiaus pasirinktas pasakojimas apie tai, kaip piktavaliai vaikai imasi terorizuoti savo tėvus, tikrai galėtų suskambėti aktualiai ir naujai.

Tačiau bėda ta, kad klasika, o ypač rusų, ne taip jau lengvai pasiduoda jaunoms jėgoms, kad ir kokios išradingos bei entuziastingos jos būtų. Nes tie rusų autorių sukurti keistos sielos žmonės, sklidini ekscentriško temperamento ir širdį ėdančio tikro sielvarto, iš režisūros ir aktorių žūtbūtinai reikalauja ne tik profesiškai išmankštintos rankos, bet ir solidaus gyvenimiško patyrimo. Todėl visai nenuostabu, kad jaunatviškas "Stepių karaliaus Lyro" kolektyvas prasilenkia su I. Turgenevo apsakyme iškeltu klausimu, koks gi nesuvokiamas jausmų ir minčių knibždėlynas tūno žmogaus sieloje, kad tas, kuris ką tik atrodė kupinas bukos puikybės ir žadėjo iš visų nepaklusniųjų palikti tik "šlapią vietą", ima štai ir nusilenkia vaikų bei "iškerojusių" žentų pažeminimui, o paskui, beprotiško siuto genamas, užsilipa ant savo paties statyto fligelio stogo ir plėšo jo lentas.

Nesirūpindamas nuoseklia psichologine motyvacija ir taikliai sudygsniuotu personažų santykių audiniu, A. Jankevičiaus "Stepių karalius Lyras" norom nenorom pavirsta gana tiesmukiškų siužetukų virtine. Ir nors tie siužetukai nestokoja sveiko šmaikštumo, vis dėlto taip ir lieka neaišku, kas nutinka spektaklio protagonistui galiūnui Martynui Petrovičiui Charlovui (Egidijus Bakas). O tada be galo sunku atsispirti įspūdžiui, kad A. Jankevičiui labiau rūpi pašmaikštauti apie keistoką senį Charlovą, negu papasakoti jo istoriją. Jaunasis režisierius akivaizdžiai mėgaujasi šio "nupušusio" dvarininko juokingumu, nesistengdamas pernelyg gilintis į ganėtinai sudėtingo charakterio subtilybes. Ir kai galingu balsu postringauja apie savo kilmę "nuo žvedo Charlo" ar užsukusiems svečiams veda ekskursijas po kluonus, ir kai apdriskęs bei įsižeidęs dėl vaikų nedėkingumo meškerioja prūde, ir kai tirtėdamas iš įsiūčio griauna savo namus – visose tose kontrastingose situacijose Martynas Charlovas veikia tik kaip juokingas "nukvakęs" senis. Artistinio azarto bei pastangų jaunam ir ganėtinai įdomiam aktoriui E. Bakui, regis, tikrai netrūksta, bet šito tarsi nepakanka, kad viskas būtų dar ir kažkaip prasminga.

Nors A. Jankevičiaus "Stepių karalius Lyras" nesistengia pajudinti įdomios I. Turgenevo užduotos problematikos, visiškai suprantama, kodėl būtent klasika kaitina jaunų teatro žmonių profesines ambicijas. Jaunų režisierių akiratyje ji atsiduria greičiausiai ne vien dėl to, kad ja be galo nesunku susižavėti, bet ir dėl to, kad pasitelkus ją, regis, taip paprasta suspindėti šiuolaikiškumu ar kokiu nors neįprastumu. Akivaizdu, kad statydamas I. Turgenevo "Stepių karalių Lyrą" A. Jankevičius labai nenori būti paprastas ir įprastas. Ir nors iš savo spektaklio teritorijos režisierius drąsiai pašalina neįprastos sielos žmones, paversdamas visus juos daugiau ar mažiau šmaikščiomis karikatūromis, "Stepių karalius Lyras" neatrodo blankus ir neįdomus. Priešingai – jis keistokas. O neįprasto, originalaus stiliaus ieškojimas, kurį šis spektaklis vienaip ar kitaip leidžia užčiuopti, – neabejotinai susižavėjimo vertas dalykas. Tačiau A. Jankevičiaus "Stepių karalius Lyras" drauge leidžia užčiuopti ir tai, kaip vis dėlto nelengva būti nepaprastam ir neįprastam. Ir kaip lengvai neįprastumo siekis gali pavirsti beveik neiššifruojama įmantrybe, egzistuojančia tik vardan savęs pačios. Kitaip sakant, A. Jankevičiaus "Stepių karaliui Lyrui" nestinga noro įsiūlyti painokas mizanscenas ir labai neretai pritrūksta režisūrinio sakymo aiškumo, lengvumo bei taiklumo. Norėdamas nustebinti keistumu, jis neretai rizikuoja būti tiesiog ne visai suprantamas.

Ir nors šis "Stepių karalius Lyras" neišvengia "pratybinio" pobūdžio, vis dėlto jis leidžia įžiūrėti drąsaus, įdomaus, nemenkų užmojų režisieriaus perspektyvą. Galvojant apie šiandienį jaunųjų teatrą, kol kas telieka džiaugtis vien jų jaunatvišku azartu, entuziazmu ir ryžtu. Ir laukti tikrojo jų debiuto, apie kurį bus galima kalbėti jau be jokių nuolaidų.