Diagnozė – "Palanga"

Inesa Paliulytė (Duknienė) ir Gintaras Adomaitis (Garunkštis) R. Čekanavičiaus nuotr.

Nežinau, kaip Jūs, bet aš asmeniškai jaučiu begalinius sentimentus Kaunui. Malonu šiame mieste pabūti bent kartą per mėnesį, pasivaikščioti Laisvės alėja nuo – iki, įkvėpti kitokio nei Vilniuje oro, paspoksoti į vietinę publiką, užfiksuoti permainas ir eilinius Kauno praradimus. Iš paskutinio apsilankymo teko parsivežti neužmirštamą sniego pusnyse įmigusio miesto viziją, pagardintą į ragą sustirusių Laisvės alėjos bukinistų fizionomijomis. Tai tiek sentimentų. O dėl diagnozės – "Palangos" autoriaus Augustino Griciaus gyvenimas ir kūryba irgi neatsiejama nuo Kauno – mūsų Nepriklausomybės, tautinės moralės, alternatyvios gyvensenos, autentiško stiliaus lopšio.

Sausio 21 d. Kauno valstybinio akademinio dramos teatro Vilniaus publikai pristatyta Viktoro Valašino režisuota "Palanga", deja, galėtų tapti šio teiginio patvirtinimu ir netgi dabartinės Kauno kultūrinės jausenos arba būsenos diagnoze. Pasižiūrėjus kauniečių "Palangą", nebegalima tvirtinti, kad šio miesto teatrines madas diktuoja kad ir režisieriaus Gintaro Varno spektakliai. Išties jo kūrybą greičiau būtų galima traktuoti kaip išskirtinio teatro alternatyvą, akivaizdžiai priešpriešinamą masinio žiūrovo poreikiams ir skoniui. Prisiminus amžiną Vilniaus ir Kauno priešpriešą, ir čia galima atsekti paradoksalų dėsningumą – Vilniuje teatrų kasas ir sales 100 procentų užpildo žiūrovai, plūsdami į tokį teatrinį "naftaliną" kaip "Žaldokynė" Nacionaliniame dramos teatre arba "Siuvėjų dienos Silmačiuose" Jaunimo teatre, o Kaunas turi savo masalą ir pilnų salių garantą – visą puokštę pastarųjų metų repertuarą papildžiusių "greito maisto" principu prikeptų spektaklių. A. Griciaus "Palanga" greičiau būtų šios taisyklės patvirtinimas.

Nors "Palangos" kūrėjai teigė šiuo pastatymu siekę suaktualinti A. Griciaus pjesę ir į pirmą planą bandę iškelti "naujuosius lietuvius" ir jų kasdieną lydinčius "gąsdinančiai įtikinamus, neišvengiamus kaip pats gyvenimas" nuotykius, spektaklio atmosfera nuo pirmos scenos įklampina tik į deformuotą, perkonstruotą a la trečiojo dešimtmečio Kauno bomondo pasaulėlį. O šis, apvalytas nuo autentiškumo ir bet kokio nostalgijos šydo, pritrenkia akį rėžiančia beskonybe ir eklektiškumu.

Spektaklio režisieriui V. Valašinui yra tekę suvaidinti garsųjį A. Griciaus "Palangos" aferistą Garunkštį legendiniame sovietmečiu Mamerto Karklelio režisuotame LTV filme. Akivaizdu, kad ir nostalgiškas anos, žiūrint iš laiko perspektyvos, puikios "Palangos" atsiminimas ir, be abejo, į privalomąją mokyklinę programą įtraukto A. Griciaus kūrinio šlovė į Jaunimo teatre rodytą kauniečių spektaklį be jokios papildomos reklamos priviliojo gražų publikos būrį. Liūdna buvo žiūrėti į po pirmos spektaklio dalies iš teatro sprunkančius žiūrovus, lyg kreivame veidrodyje išvydusius nemaloniai iškreiptą praėjusių laikų pamėklės ar savo pačių veidus. Kodėl "Palanga" nepateisino Vilniaus publikos lūkesčių? Gal prisimindami paties A. Griciaus svarbą ir svorį mūsų kultūroje daugelis tikėjosi neįpareigojančio vakaro su virtuoziška, sodria satyriko plunksna sukurtais personažais ir, žinoma, juos įkūnijančiomis mūsų Lietuvos teatro žvaigždėmis? Deja, šiuos lūkesčius kol kas pateisinti galėtų tik jau minėtas šviesios atminties M. Karklelio TV filmas. Kitą žiūrovų dalį, matyt, suviliojo žaisminga spektaklio afiša, o tiksliau, jos palaimingai žydrame fone iš grakščių moteriškų kojyčių sudėliotas saulės ornamentas – lyg priminimas apie tą totalų "kankaną", kuris nuo birželio iki rugpjūčio tęsiasi nūdienos Palangos Basanavičiaus gatvelėje ir sudalyvavimas kuriame yra privaloma "masinio" lietuvio vasaros pramoga.

Deja… Nei aktorinės meistrystės perliukų, nei nenusakomo XXI a. lietuviško kankano siautulio tą vakarą žiūrovai neišvydo. Pati spektaklio pradžia – staiga scenos gelmėje nušvitusi didžiulės lietuviškos jūros raibuliavimo projekcija – buvo kaip tiksli įžanga į XXI amžiaus "Palangą", iškart pasimetusi ištęstose, aktoriams nepasiduodančiose šmaikščių tekstų batalijose. Režisieriaus sprendimas kiekvieną personažą paversti vaikščiojančiu ano meto visuomenės tipažų šaržu nepasiteisino – už išdidintų grimasų ir gestų pliūpsnių labai stigo elementaraus psichologinio, net loginio personažų poelgių pateisinimo. Matant scenoje dainuojančią, šokančią, valgančią ir geriančią beveik visą Kauno dramos teatro aktorių trupę norėtųsi, kad ji pademonstruotų ir savo profesinius sugebėjimus…

Tarp amžinų bėdų – meilikavimų, neapykantos artimui savo, intrigėlių, sandėriukų – įsisukusios "Palangos" veikėjų išsiskiria du personažai, netikėtai aplink save sukoncentravę didžiąją dalį sceninio vyksmo. Aktorių I. Paliulytės sukurta Duknienė ir G. Adomaičio Garunkštis su visomis jų santykių peripetijomis išėjo į pirmą planą, sukurdami įdomią parazituojančios (visomis prasmėmis) moters ir eilinės jos aukos – vyro, savo laikmečio paversto moraliniu lavonu, santykių dramą. I. Paliulytės Duknienė nuo pirmo pasirodymo scenoje išsiveržė į lyderes ir lyg didžiulė musmirė su pasimėgavimu paskleidė savo nuodingo žavesio kerus, kurie ne tik siužetiškai išnaikino aplinkinius konkurentus, bet ir nepaliko šalia jos lygių partnerių. Prie "pirmuoju smuiku griežiančios" Duknienės sau poilsiauti neleido tik ponas Garunkštis – aktorius sukūrė intriguojantį personažą, išties perėjusį visus "Palangos" pragaro ratus, ištrūkusį iš jų gerokai aplamdyta širdimi, "skūra" ir net išsinešusį mažytį vilties atšvaitą akyse. Nes, kaip ir gyvenime, teatrinė Palanga anksčiau ar vėliau baigiasi, ir tenka sugrįžti namo – šiuo atveju tikriausiai į Kauną.