Originalas – geriau

"Felicijos kelionė"

Didžiojo meistro šimtosioms gimimo metinėms skirtoje parodoje "Notorious: Alfred Hitchcock and Contemporary Art" buvo parodyta Atomo Egoyano videoinstaliacija "Įrodymai" ("Evidence"). Joje režisierius panaudojo kelis savo 1999 m. filmo "Felicijos kelionė" (TV4, vasario 4 d. 21.20) fragmentus. Be abejo, ne vieną šio režisieriaus gerbėją nustebins, kad jis laiko save suspense meistro mokiniu. Tačiau pasižiūrėjus "Felicijos kelionę", manau, klausimų nekils.

Filmo herojė – jaunutė airė Felicija (Elaine Cassidy) – atvyksta į Birmingamą, tikėdamasi čia rasti vaikiną, nuo kurio pastojo. Ji žino, kad šis dirba fabrike, tačiau ten jo neranda, o namuose ją be jokių skrupulų atstumia vaikino motina. Apimtai nevilties merginai padeda simpatiškas pagyvenęs vyriškis Džozefas (Bob Hoskins), profesionalus virėjas, kuris savo malonumui gamina rafinuotus valgius tiksliai pagal vaizdajuostėje įrašytus savo motinos receptus. Motiną, kadaise buvusią populiarių kulinarinių laidų vedėją, vaidina režisieriaus žmona Arsinée Khanjian (be jos neįsivaizduojamas nė vienas Egoyano filmas). Tačiau tai – tik viena Džozefo videokolekcijos dalis. Kitą sudaro vaizdajuostėse užfiksuotos jaunų moterų išpažintys. Iš pradžių jos nuoširdžiai dalijasi savo problemomis, o vėliau gailiai prašo Džozefo jas išleisti į laisvę…

"Felicijos kelionėje" Egoyanas tarsi atiduoda pagarbos duoklę ne vienam kino meistrui. Pasak Ewos Mazierskos, tai vienas originaliausių 10-ojo dešimtmečio filmų su stebėtinai daug lygmenų. Viena vertus, tai Hitchcocko įtampos verta kriminalinė istorija, pasakojanti apie žudiką maniaką, kurį vaikystėje kankino valdinga motina. Neatsitiktinai Džozefo namai Birmingamo pakraštyje primena tuščius "Psichozės" herojaus namus. Tačiau Egoyanas prisimena ir pas mus visai nežinomus anglų kūrėjus, tarkime, Michaelą Powellą ir jo garsųjį filmą "Peeping Tom". Be abejo, filme vis dėlto svarbiausias yra "egojaniškasis" sluoksnis. Pirmiausia jis siejasi su atmintimi ir visuose režisieriaus filmuose nuolat iškylančiu "užfiksuotos atminties" motyvu, kuris pasireiškia fotografijomis, home video, paveikslais, filmais. Džozefo namuose tokių atminties "fragmentų" – dešimtys kilogramų. Šita vizualizuota (o gal tik falsifikuojanti praeitį?) atmintis ne tik simboliškai atskiria Džozefą nuo pasaulio, bet ir iškreipia jo išgyvenimus.

Kitas dažnai Egoyano filmuose pasikartojąs motyvas – jauna mergina, patyrusi dvasinę traumą ir bandanti ją nugalėti. Felicijos kelionė taip pat rutuliojasi keliuose lygiuose: mergina vyksta iš mažo Airijos miestelio į pramoninį Birmingamą, o vėliau ir į Londoną. Tačiau tai ir vidinė kelionė iš užburto nesėkmių rato į vidinę brandą ir tikrąją nepriklausomybę. Egoyanas vengia moralizuoti, tačiau "Felicijos kelionėje", man regis, labai svarbu tai, kad filmo pabaigoje jis rodo mokančią suprasti kitus ir atleisti Feliciją.

Praėjusį rudenį Vilniuje parodyti keli Marlene Dietrich filmai, be abejo, pažadino susidomėjimą asmeniniu žvaigždės gyvenimu. Tačiau labai abejoju, ar Josepho Vilsmaierio 1999 m. filmas "Marlena" (LTV, 4 d. 22 val.) patenkins aktorės gerbėjų smalsumą. Iš pirmo žvilgsnio, lyg ir neprikibsi: režisierius kruopščiai atkuria kino istorijoje (-jose) (labai mėgstu tokį Jeano Luco Godardo požiūrį) aprašytus faktus ir įvykius, tačiau jo ir aktorės Katjos Flint kuriama Marlena, atsiprašau, tiesiog nuobodi. Ekrane taip ir nepavyksta įskelti nė kibirkštėlės tos magijos, kuria keri kiekvienas Dietrich žvilgsnis į kino salėje sėdinčius žiūrovus. Skaičiau, kad Katja Flint rengdamasi filmui perskaitė keturias aktorės biografijas, pasižiūrėjo didžiąją dalį jos filmų, išklausė daugybę jos įrašų. Jai pasirodė, kad "viena vertus, tai buvo save įsimylėjusi, egocentriška dievaitė, kurios pagrindinis gyvenimo tikslas buvo būti geidžiamai ir mylimai, kita vertus – tai prūsiška dvasia išauklėta namų ponia, kuri sugebėdavo būti labai dosni, protinga ir sąmojinga". Katja Flint nusprendė Marlenos gyvenimo stilių šiek tiek supaprastinti.Jai tai tikrai pavyko. Tačiau labiausiai suerzino lyg Pilypas iš kanapių išdygęs visą gyvenimą puoselėtos aktorės meilės vokiečių aristokratui ir kareiviui motyvas. Kam reikėjo išgalvoti fiktyvų herojų, tarsi Dietrich gyvenime nebūtų buvę tikrų meilužių? Tas motyvas net juokina, ypač kai prisimenu garsiojo Dietrich meilužio Ericho Maria Remarque’o žodžius: "Žmogaus gyvenimas yra per ilgas vienai meilei".

LNK (1 d. 20.15) parodys Rando Ravicho filmą "Astronauto žmona", taip pat neišvengusį aliuzijų į kino šedevrus, tiksliau, į vieną – Romano Polanskio "Rozmari kūdikį". Kūdikio besilaukianti astronauto žmona (Charlize Theron) ima įtarti, kad jos žemėn grįžęs vyras – visai ne tas, kuo apsimeta, kad ji pagimdys pabaisą. Originalas visada geriau, bet jeigu mėgstate sinefiliškus eksperimentus, pasižiūrėkite abu filmus. Tada tikrai nesakysite, kad šiuolaikinis kinas įdomesnis. "Astronauto žmoną" galiu rekomenduoti ir gausioms Johnny Deppo gerbėjoms, nes čia jis labai rimtai vaidina tikrą pabaisą.

Beje, patarčiau įsiklausyti į viename interviu aktoriaus pasakytus žodžius: "Vaidindamas savo personažus, noriu parodyti žmonėms, kad kitoniškumas nėra blogai. Prieš nuteisdami ką nors vien už tai, kad atrodo ar elgiasi kitaip nei mes, turėtume gerai pagalvoti. Negalima nekęsti kitų už tai, kad jie iš Afrikos, Izraelio ar Kentukio. Jei tik tuo, ką darau, galėčiau atpratinti žmones nuo neapykantos… Nors truputį…"

Ir jau paskutinis kinematografinis prisiminimas – Raimondo Vabalo 1962 m. "Žingsniai naktį" (LTV 2, 1 d. 20.25). Pasakojimas apie kalinių pabėgimą iš Kauno IX forto, paradoksas, operatoriaus Jono Griciaus dėka primena garsiuosius vokiečių ekspresionizmo filmus. Ypač scena, kurioje matome ant sienos šokančius kalinių šešėlius. Vabalas stebuklingu būdu tarsi numatė postmodernistinio kino estetiką – žaidimą įvairiais stiliais, žanrais ir kodais. Kiekviename savo filme jis vis užbėgdavo į priekį to meto kino madoms ir dogmoms. Todėl būtų labai skaudu, jei niekas (tegu ir negreitai) nepasižiūrėtų į jo filmus taip, kaip broliai Coenai žiūri į amerikiečių kino istoriją. Neklauskite, kada ateis tie laikai. Kad ir kaip būtų, aš norėčiau jų sulaukti.

Jūsų – Jonas Ūbis