Būti miesto šviesoje

"Malūnas Kranto gatvėje". 1990 m.

Liuda Jonušienė, Saulius Saladūnas. Panevėžio albumas. Panevėžys, AB "Kopa", 2003 m., 105 p., 500 egz.

Panevėžys – ne tik teatralų, bet ir fotografų miestas. Tiesa, dar ne visi čia sugeba kasmet išleisti po vieną knygą kaip Algimantas Aleksandravičius, bet po vieną per visą gyvenimą sugeba. Turi darbų rinktinę Panevėžio fotografų siela Marija Šileikaitė-Čičirkienė, meniška arklių fotografijų knyga nustebino Stasys Povilaitis, rinktinės lakštus po truputį dėlioja Irena Giedraitienė. Netrukus turi pasirodyti ir antrasis miesto fotografijų almanachas "Dovana", o kol kas vartome skoningai išleistą metinės parodos katalogą "14".

Tačiau 500-aisiais Panevėžio gyvavimo metais pasirodė ir istorinės fotografijos leidinių. Jų net keli ir jie įvairaus tipo, nusipelnantys atskiros kalbos, kaip, beje, prieš porą metų pasipylusios Klaipėdos jubiliejui skirtos fotoknygos. Jubiliejinių metų gale pasirodžiusio "Panevėžio albumo" pirmieji žodžiai – "Su meile Panevėžiui ir jo žmonėms". Meile Panevėžiui dalijasi žurnalistė ir literatė Liuda Jonušienė ir fotografas Saulius Saladūnas. Teksto autorei tokia meilės fotografijai apraiška – ne pirma: prieš metus pasirodė jos dialogas su fotografu S. Bagdonavičiumi – "Panevėžio albumas. Laiškai iš Lietuvos provincijos". Naujoji meilė netikėtesnė, nes netikėtas S. Saladūnas – reiklus fotografijos estetas, išradingas aktininkas ir formų komponuotojas, savo kritišku liežuviu Nidos seminare atstojantis porą A. Kemčių. O "Panevėžio albume" – konkretybių konkretybė – namukai ir nuogi medžiai iš Sodų, Danutės, Skaistakalnio gatvių. Provincija provincijoje? Neskubėkime, nes meilės apšiurusiems ir dažniausiai jau nugriautiems namukams, garažams, sandėliukams čia ne mažiau negu pagarsėjusiuose V. Balčyčio miesteliuose. Bet stilius skiriasi – nėra nei panoramų, nei intymių iki skausmo detalių. Yra miesto mieste atradimas. Dar kitaip, nostalgiškai, iš Panevėžio kilęs A. Strumila Vilniuje atrado Vilnių – Šnipiškes, pasmerktas išnykti dangoraižių papėdėje.

Panevėžys – dar be dangoraižių, nors kartais su ironija pavadinamas Čikaga, bet apie jį L. Jonušienė rašo: "Kai važiuoji iš miesto centro į šiaurę, rytus ar vakarus, kaskart nustembi: kiek daug individualių provincijų ir sostinių pasistatė skurdoka Lietuvos šalis". Ir dabar statosi, bet kur individualumas? "Visai nesistebi sutikęs benamių. Juos nesunku atpažinti, net gyvenančius spindinčiuose namuose su baseinais ir teniso kortais", – atsidūsta žurnalistė. Jos žodžiai netaiko koja kojon su fotografija: kairėje rikiuojasi 50 savaičių – "Knygos", "Atrakcijos", "Planas", "Daiktai", "Pinigai", dešinėje – namukai, kurių nebėra, o kartais iš viso tik tuščia buvusių namų ertmė. Datos dažniausiai 1988–1989 m. (pvz., "Griaunamas namas Birutės gatvėje, 1989 m."). Vieniems – Atgimimo pradžia, kitiems – griuvimas ir galas. Nušluoti gyvenimai, nors žmonių S. Saladūno fotografijose beveik nėra. Jie prabėga tokiame tolimame plane, kaip vilniečiai J. Bulhako fotografijose.

Tačiau jų yra kairėje, liūdnai ironiškuose, kartais politiškuose (gal net per daug?), bet pabaigoj dažniausiai aforistiškai užbaigiamuose L. Jonušienės tekstuose. Tai Panevėžio, Lietuvos, pasaulio dabartis su visais šurmuliais, kontrastais, kakofonija ir prarastos harmonijos ilgesiu. Argi ne mes esame šiuose aforizmuose: "Rinkimai – visiems, pergalė – daugumai, kartėlis – autsaideriams, ateitis – laisviems", "Joks grožis seniai negelbsti pasaulio. Kodėl šis turėtų gelbėti "grožį?", "Būti miesto šviesoje, tyloje ir vienatvėje – taip pat gyvenimo kaina".

S. Saladūno fotografijos šiuos aforizmus ir tekstus tarsi sujungia į vieną vizualinį įspūdį – prieš laiką esame beviltiškai nuogi, kaip medžiai be lapų fotografijose, kaip tie mūrinukai, medinukai, geležinukai Panevėžio krašte – lietuviškos, žydiškos, cariškos ar dar kokios nors kitos kilmės. Kai į nuotrauką įvažiuoja gražus automobilis ("Sodų gatvė"), prasideda politika: "Žodžiai – tarsi siena, kurios neperlipa kiti žodžiai".

"Panevėžio albume" žodžiai ir vaizdai laisvai laipioja vieni per kitus, nors tekstą ir vaizdą gali skaityti niekur nelaipiodamas ir jokių nostalgijų čia neieškodamas. Iš fotografijų geriau supranti, kodėl garsieji XX a. vidurio Amerikos fotografai veržėsi į provinciją. Ten geriau matyti, kiek esame pažengę į priekį ar atgal. Arba, pasak L. Jonušienės: "Kai laikas įgauna pagreitį, stovintis vanduo tampa vertybe".

Skirmantas Valiulis