Jubiliejiniam sezonui įsibėgėjant

Petras Bingelis

Kauno valstybinis choras nuo pat šių metų pradžios įsitraukė ir gausią publiką įtraukė į jubiliejinių, 35-ųjų metų sukakčiai skirtų renginių sūkurį. Šis kolektyvas, kuriam atsirasti impulsą davė, o ir nuo pačių pradžių vadovauja prof. Petras Bingelis, tebėra vienas matomiausių chorų Lietuvos muzikiniame gyvenime, bendradarbiaujantis su pagrindiniais simfoniniais ir kameriniais mūsų orkestrais, dalyvaujantis reikšmingose koncertinėse premjerose. Pusketvirto dešimtmečio šio choro veikla prisodrinta oratorinių partitūrų, keleto operų, pluošto įvairiažanrės lietuvių kompozitorių muzikos interpretacijų, nemaža jų dalis, ypač nuo 1989-ųjų, dažnai skamba užsienyje.

Tai, kad visus tuos metus kolektyvui vadovauja dirigentas P. Bingelis, savarankišką profesinį kelią su pastaruoju choru ir pradėjęs, lėmė atpažįstamą vokalinį braižą, brendusį nuosekliai, augant patirčiai. Nenuostabu tad, kad šis choras dažnai tampa publikos ir atlikimų partnerių, taip pat ir kritikos favoritu. Jau seniai jis įsitvirtino mūsų muzikinėje bendruomenėje kaip patikimas, su įvairiomis techninėmis ir meninėmis užduotimis susidorojantis kolektyvas. Choro interpretacinis braižas, puoselėjamas skirtingų žanrų ir stilių muzikos repertuare, turbūt geriausiai atsiskleidžia romantinėje muzikoje ar tokios stilistikos palytėtuose vėlesnės muzikos pavyzdžiuose, kurie pulsuoja emocinėmis bangomis, melodikos gyvybingumu, jausmine išraiška.

Ko gero, vadovaujantis daugiamete patirtimi romantinės muzikos sferoje, o ir siekiant atskleisti stipriausias kolektyvo technines savybes, pirmajam jubiliejiniam koncertui Vilniaus filharmonijos Didžiojoje salėje (sausio 17 d.) Kauno valstybinis choras parengė kolektyvinį trylikos italų kompozitorių veikalą "Messa per Rossini", kupiną gausaus, įvairialypio muzikinio teksto chorui. Atliekant šias mišias dalyvavo solistai Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Inesa Linaburgytė (mecosopranas), Seok Be Ha (tenoras), Ignas Misiūra-Tumanovas (bosas-baritonas), Vladimiras Prudnikovas (bosas), taip pat Nacionalinis simfoninis orkestras. Koncertui dirigavo Petras Bingelis.

Šis kūrinys įdomus dėl kelių priežasčių. Viena jų – netradicinė keliolikos autorių muzikos santalka, kiekvienam kompozitoriui sudariusi galimybę parašyti po vieną gedulingųjų mišių dalį, kurių apvainikuojančioji, 13-oji, Libera me. Dies irae. Requiem aeternam sukomponuota Giuseppe’s Verdi, viso šio veikalo sumanytojo. Kita vertus, pastarajame kūrinyje įamžinta G. Verdi ir dvylikos kitų tuo metu gerai žinomų italų bažnytinės muzikos autorių kūryba – autorių, šiandien funkcionuojančiame XIX a. muzikiniame pavelde bemaž nepastebimų – A. Buzzolos, A. Cagnoni, F. Ricci, L. Rossi ir kitų. Tad choro jubiliejaus proga atlikta partitūra "Messa per Rossini" pirmiausia ir patraukė kaip tam tikra istorinė retenybė, kurią turėjome progos išgirsti pirmą kartą. Savaime suprantama, kad visada kyla diskusijos, kodėl pasirinktas šis, o ne kitas kūrinys, gal gerokai svaresnis menine verte. Vis dėlto plačiai repertuare pasižvalgiusiam Kauno valstybiniam chorui, be kurio neįsivaizduojami įprasti repertuariniai stambiųjų žanrų koncertai ir kuris jubiliejiniams metams ketina inicijuoti dar ne vieną solidžią programą, manau, pagrįstai norėjosi savąjį repertuarą praplėsti vokalines galimybes reprezentuojančia ir būtent pirmą kartą skambančia mūsų scenoje partitūra.

Kauno valstybinis choras M. Raškovskio nuotraukos

Vokalinėms partijoms – solistų, ansamblių, choro – iš tiesų skirta didžiulė erdvė šiose gedulingose mišiose. Turbūt ir kiekvienam vokalistui, turint galvoje itališką balso panaudojimo galimybių kūrinyje sampratą, nemažai malonumo suteikia tie turtingi bel canto kultūros syvai, įpareigojantys pasitempti siekiant frazavimo logikos, švarių intervalų skambesio, klasikinių vokalinės išraiškos priemonių darnos. Pelnytai spontaniško publikos įvertinimo susilaukė A. Krikščiūnaitės ir I. Linaburgytės interpretacija, apgalvotai integravusi ne vien italų operinėje muzikoje sukauptą techninį pasirengimą, bet ir bažnytinės muzikos priedermei priklausančių atlikimo kultūros savybių visumą, kuri diktuoja atitinkamą prasminių žodžių artikuliaciją, atidžiai parenkamą dinaminį planą. Šiuo požiūriu ne taip įtaigiai atsiskleidė solistų vyrų balsai, besiremiantys perdėm operiniais štampais.

Gana kukliai išplėtota instrumentinė partija, atliekama Nacionalinio simfoninio orkestro, deramai atliko akompaniatoriaus vaidmenį. Jo lydimi choro epizodai atskleidė ryškiausius Kauno valstybinio choro interpretacinio braižo pėdsakus, susiformavusius ilgametės veiklos tėkmėje. Dar kartą įsitikinome, kad šiam chorui ypač artima kontrastais grįsta muzikinė dramaturgija, kuri kartais vis dėlto linkusi užgožti akivaizdų ir šiam kolektyvui taip pat būdingą niuansuoto dainavimo potencialą. Kaip ryškias ir vertingas Kauno choro atlikimo savybes čia galėjome išskirti aiškią artikuliaciją, gilius unisonus, tempų kaitos koordinaciją, trapius piano štrichus, stamantrius ir monolitiškus fugato epizodus. Na, ir kaip visada efektingas kulminacijas.