Kas yra svarbu?

Jari Silomäki. "Autoportretas su mergina, kurią įsimylėjau Keleti stotyje sausio 7 d. 18.10"

"Ars Baltica" – tai daugiašalio kultūrinio Baltijos regiono bendradarbiavimo forumas, 1988 metais įkurtas Šlezvigo-Holšteino iniciatyva. Pradinis forumo tikslas – įtraukti rytinės Baltijos jūros pakrantės šalis į jau egzistavusį Šiaurės šalių kultūrinio bendradarbiavimo tinklą. Dabar šiam tinklui priklauso 10 valstybių: Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Rusija, Lenkija, Vokietija, Danija, Norvegija ir Švedija.

Parodoje dalyvauja visos minėtos Baltijos regiono šalys. Parodos kuratoriai (Dorothee Bienert, Larsas Grambye, Lolita Jablonskienė) atsiribojo nuo teminės parodos sąvokos. Iškelta koncepcija "Kas yra svarbu?" siekė sukurti išsamų ir kritinį menininkų, kuratorių ir kultūros institucijų dialogą apie meną, o ypač apie fotomeną. Įdomu, kad koncepcija suformuluota klausiamąja forma jau antrą kartą (prieš ketverius metus ŠMC vykusi "Ars Baltica" trienalė vadinosi "Ar girdi mane?"). "Kas yra svarbu?" – projektas, kuriam atrinkti darbai atspindi tam tikrą meninį požiūrį atsižvelgiant į tai, kas šiandien svarbu pačiam menininkui. Požiūris (nepamirštant, kad jis yra fotografijoje) labai įvairus. Ir ne tik turiniu, bet ir formomis: fotoalbumai, reklaminiai plakatai, instaliacijos, fotografijos.

Tyrinėjant parodoje dalyvaujančių šalių meninę kultūrą, išryškėja tam tikros temos, jungiančios skirtingai išreikštus požiūrius.

"Aš" svarba. Tiesioginę savęs reprezentaciją matome O. Dawickio ir J. Silomakio darbuose. O. Dawicki narcisizmas užslėptas – jam pamatyti prireikia lupos. Dirbdamas kompiuterinės grafikos dizaineriu reklamos agentūroje, menininkas slapta įdėdavo savo mikroskopinius autoportretus į plakatus, skrajutes, brošiūras. Produktas, skirtas masinei kultūrai, jau savaime yra tos kultūros dalis. Atsiradęs masės ir individo santykis griauna iliuziją apie beasmenę, popsinę reklamos esmę. Savireklama, nors ir mikroskopinė, tampa ironišku menininko iššūkiu rinkos pasaulyje.

J. Silomakio narcisizmas atviras. Autoportretai tarsi dienoraštis papasakoja vyrišką istoriją. Vyriškos istorijos būna dvejopos: intymios arba ne. Ši istorija intymi.

"Paskutinis nakties gėrimas/Į rytojaus gėdą" labai primena garsaus "Sisley" reklamos fotografo T. Richardsono fotografijas. Jose sąmoningai balansuojama ties erotiškumo ir pornografijos riba. Atviros scenos, buitiškumo prieskonis – poezijos ten nėra. J. Silomakio darbuose yra. Tekstas žaidžia su vaizdais. Mintys tiek pat atviros, kiek gašlios, kartais romantiškos. Sąmoningas vaizdo ir kalbos santykis meninėje erdvėje buvo jau 6-ajame dešimtmetyje postminimalistų darbuose (R.Serra). Sėkmingai tuo naudojasi ir šiandieniai menininkai.

Erdvės svarba. Privačios erdvės. Erdvės, kaip objekto, pasirinkimas tampa subjektyviu pasakojimu menininkų darbuose. Privatumas susiduria su viešumu – asmeninė erdvė virsta atvira, t.y. demonstruojama žiūrovui (I. Stanaitytė, J. Rylander, A.S. Karlsen, T. Liberman, E. Jorgensen). Asmeninės erdvės desakralizavimas ir mene, ir gyvenime – poindustrinėje visuomenėje jau seniai egzistuojanti norma. Lietuvos meninėje fotografijoje privati erdvė, buitis objektu tapo jau 8-ajame dešimtmetyje. Vis dėlto šios parodos fotografijos daug intymesnės, šiltesnės. I. Stanaitytės "lentynose" jaukiai įsitaisiusios knygos, siūlai, Madonos paveikslėlis, sausainių dėžutė su apvalaina mergaite. Menininkės užfiksuotus vaizdus tęsia videomedžiaga – joje lentynėlių savininkai pasakoja apie "privatumą". Ironiška, kad kalbant apie privatumo svarbą jo taip lengvai atsisakoma.

A.S. Karlsen intymius žiūrovo jausmus siekia sužadinti "Prisiminimais". Nedidelio formato fotografijose užfiksuotos scenos iš įvairių namų gamybos vaizdo įrašų. Neryškus vaizdas, kontūrai apgaubia fotografijas savotišku praeities rūku. Praeitis tampa tokia, kokia ir turi būti – sustingusi, neryški, apgaulinga. Vaizdo įrašų fotografijos – savita dirbtinės praeities fiksacija. "Padirbta" praeitis atrodo kaip nebylus kinas – įdomu, tačiau nebeaktualu.

T. Liberman septyniose fotografijose "išviešina" vyrų buitį. Atsiribojusi nuo patriarchalinės visuomenės modelio, autorė dėlioja intymias kasdienio vyro gyvenimo mizanscenas. "Namų šeimininkų" egzistencija tarp keturių sienų įprasminta nespalvotoje fotografijoje.

Savotišką intymią privačių bibliotekų erdvę estetizuoja E. Jorgensen savo instaliacijoje "Mano bibliotekos išpakavimas III: Bibliomaniako romanas". Instaliacijoje kartotinės dėžių krūvos atitinka archyvų modelį. Ant dėžių projektuojamas videofilmas buvo padarytas iš 200 bibliotekinių nuotraukų. Šios nuotraukos transformuotos kompiuteriu, siekiant sukurti schematiškus spalvotus piešinius, primenančius nuotraukas. Autorė koduoja vaizdinę informaciją, siekdama pažadinti sudėtingus atminties mechanizmus. Asmeninė patirtis skirtingai identifikuoja matomus simbolius. Instaliacijoje įgarsinamos ištraukos iš Eugene Field knygos "Love Affair of Bibliomaniac" taip pat praplečia prasmių lauką.

Asmeninės erdvės reprezentacija neapsiriboja tik pasirinktų žmonių privačios erdvės desakralizavimu. Yra čia ir asmeninės menininkų erdvės – dažniausiai tai aplinka, susijusi su vaikyste ar dabartinio kasdienio gyvenimo erdve (E. Kask, A. Brzezanska, W. Loeper, A. Raila).

A. Railos videodarbas "Pirmapradis dangus" jau buvo eksponuotas Vilniaus galerijoje "IBID. Projektai" 2002 metais. Tai keletą minučių trunkąs reginys. Menininkas atkūrė vaikystėje Telšiuose stebėtus šviesos taškus, keistomis geometrinėmis trajektorijomis judančius danguje. Galbūt tai bandymas įtikinti žiūrovą menininko "faktais", užmirštant savąjį racionalumą. "Darau tai, kas man svarbu, – sakė A. Raila "Veidui". Po 22 metų atkurtas dokumentinio tikslumo darbas beveik pavyko. Manau, kad reginį danguje reikėjo dokumentuoti, nes tai svarbus pranešimas. Gal ne tik man svarbus. Ar reikia įrodyti, kad tai, ką stebėjau, yra tiesa? Bet kokiu atveju meno kūrinio autoriumi arba tikima, arba ne." A. Raila mano, kad tai žiūrovo reikalas patikėti ar ne reginiu, kurį jis matė danguje. Svarbiausia šiuolaikinio meno funkcija tampa nebe prasmė, o pranešimas, žinia.

Irma Stanaitytė. "Privatumas". 1999 m.

A. Brzezanska kvestionuoja kasdienio gyvenimo ir reklamos santykio svarbą. Kaip ir O. Dawickis, menininkė bando identifikuoti "save" šiandienos medijų ir meno sistemoje. "Dviguboje laimėje" – išplėštų žurnalų reklamų ir videoinstaliacija. Instaliacijos lozungu tampa vienos reklamos šūkis – "Throug Dark Room Technology / You will see the Light / Once you see the Light / You can become the Light". Šviesa tampa motyvu, jungiančiu žurnalo reklamas ir videodarbą. Reklamų žadama "šviesa" skatina su ironija žvelgti į visą masinės kultūros propagavimą.

E. Kask asmenines erdves atranda vaikystėje. Kurortinio miestelio Kasmu identitetas užfiksuotas trijuose fotografijos albumuose. Miestelio gyventojai, atostogautojai ir žymūs žmonės sudaro tris vaizduojamų žmonių tipažus. Fotografijos albumai kuria privatumo, intymumo įspūdį. Tiesioginis žiūrovo ir meno kūrinio kontaktas – lietimas – stiprina produkuojamos erdvės svarbą. Albumų vartymas tampa įrodymu, kad ši istorija tau svarbi.

Pakankamai paviršutiniškas kitų parodos kūrinių kontekste yra W. Loeper fotografijų ciklas "Plūduriuojantis ar netvirtas" . Tradicinės išraiškos priemonės (spalvota fotografija) ir kūrinio turinys ("naujojo Berlyno" istorijos) apsiriboja išoriškos tvarkos ir joje slypinčios netvarkos dialogu. Šalia naujo namo fotografijos, kitoje matome plyšelį namo sienoje, žibintus be lempų ir t.t. Neintriguojantis kūrinys, nors ir bandantis papasakoti svarbią Vokietijos istorijos dalį – VDR ir dabartinio Berlyno istoriją. Subjektyvi autorės patirtis joje vis dėlto tampa tik bešališku aplinkos stebėjimu (nors tokį parodos kuratoriai ir neigia).

Viešos erdvės. Viešų erdvių reprezentacija parodoje dvejopa. Pirmiausia – tai tiesiog supančios aplinkos fiksavimas (Bigertas&Bergstromas, J. Koesteris, A. Chernyshevas, G. Rozenfeldas, M. Gaalas, K. Asdamas). Antra, vieša erdvė tampa asmenine dėl sąmoningo jos dekonstravimo (I. Halso, F. Slotawa, W. Plogeris).

Bigertas&Bergstromas "Laukiamasis" įdomus ir atlikimu, ir savo idėja. Švedų menininkai skirtingu metu ir iš įvairių perspektyvų fotografavo laukiamojo salę. Šie vaizdai suprojektuoti ant iš vidaus apšviestų ir aplink savo ašį besisukančių rutulių. Erdvinio vaizdavimo netolydumą paaštrina tai, kad vaizduojami žmonės pateikiami pozityve, o erdvės – negatyve. Pasirinkta laukiamoji erdvė aktuali kiekvienam iš mūsų (visiems teko kažkada ko nors laukti). Taip vieša erdvė tampa sava, pažįstama, išgyventa. Paradoksalu, kad meno kūrinys, vaizduojantis viešą erdvę, tampa kiekvieno asmenine istorija.

A. Chernyshevo "Serijinių žudikų peizažo kultūra" stereografijos būdu keičia įprastą malonių vietų Maskvos centre vaizdą. Tačiau maniakiškos nuotaikos čia nė su žiburiu nerasi, greičiau jau prisiminsi stereografinius atvirukus.

G. Rozenfeldas ir M. Gaalas fotografijos manipuliuoja kolektyvinio laisvalaikio samprata.

Ironišką gamtos "Restauraciją" matome I. Halso fotografijose. Fotografijos efektingos ir savo dydžiu, ir precizišku gamtos "restauravimu". Akcijos absurdiškumą padidina sudėtingas apšvietimas ir reklaminė estetika.

F. Slotawa menines akcijas rengė viešbučių kambariuose – slapta perstatydavo visus viešbučio numerio baldus, padarydavo iš jų nakvynei skirtą olą ir praleisdavo joje naktį. Akcijos liko įamžintos tik fotografijose – ryte menininkas viską sutvarkydavo. Koncentruodamasis į asmeninius, privačius dalykus, menininkas viešai erdvei suteikia ypatingą reikšmę.

Nuotaikinga, intriguojanti W. Plogerio instaliacija "Šiaurė šalia šiaurės vakarų". Tirdamas judančių ir nejudančių vaizdų sąveiką, autorius panaudoja skaidres ir lėktuvėlį. Skaidrėje – Cary Grantas iš legendinio siaubo filmų kūrėjo A. Hitchcocko filmo "North by Northwest". Kadras, beje, visai nebaisus – matome nejudantį stovinčio žmogaus vaizdą. Lėktuvėlis čia atlieka judančiojo funkciją – jis meta šešėlį ant nejudančios skaidrės. Projektoriaus šviesa veikia saulės bateriją, o ši skatina suktis lėktuvėlio varikliuką. Lėktuvėlis taip ir sukasi toje pačioje vietoje. Judėjimas prilygsta sąstingiui. Prieš porą metų ŠMC eksponuota Janso videoinstaliacijos koncepcija panaši – menininkas, prisirišęs koją prie sienos, bėga į priekį, krenta, vėl bėga ir t.t. Erdvė, veiksmai apribojami, bet visada egzistuoja tikimybių teorija. Sizifo mito parafrazės fotografijoje.

Portreto svarba. Portretų yra daugelio šios parodos autorių kūryboje, tačiau koncentruotas dėmesys tik šiam žanrui matyti tik I. Heimerdiger fotografijoje (nekalbu apie autoportretus). Nespalvotų fotografijų ciklas "Martinas kaip…" –besikeičiančių asmenybių istorija. Vokiečių menininkė pateikė aktoriui Martinui Glade’ui įvairius vaidmenis. Aktorius tai daro tik mimika, nekeičiami nei drabužiai, nei šukuosena. Gal ir smalsu paspoksoti į besikeičiančius aktoriaus amplua, tačiau fotografijų rezultatas primena antrakursių medijos ir fotografijos studentų darbus. Tema paviršutiniška, idėjos gilumas diskutuotinas.

Nepaisant kai kurių silpnesnių darbų, bendras parodos kontekstas džiugina. Iškelta kuratorių koncepcija "Kas yra svarbu?" itin aktuali šiandien, kai nyksta nacionalinis savitumas, vertybės, tradicijos. Meno scenos internacionalizacija skatina įdomią ir vertingą diskusiją. Dar neseniai kalbėdami apie Baltijos šalių bendradarbiavimą turėdavome omenyje tik ryšius tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos meno scenų. Sovietmečiu šioje erdvėje vyko nuolatiniai parodų mainai, dailininkai dalyvaudavo bendruose simpoziumuose, projektuose. Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos meno scena grindžiama nauja – atsivėrimo strategija. Be to, menininkams savarankiškai aktyviai dalyvaujant tarptautiniame dailės gyvenime, šiuolaikinio meno sklaida Šiaurės ir Baltijos šalyse tapo atvira plačiausia prasme. Svarbiu faktu Lietuvos kultūriniame meniniame gyvenime tapo Lietuvos pirmininkavimo pradžia "Ars Baltica" tinkle, sutapusi su projekto "Kas yra svarbu?" atidarymu.