Laiškas butelyje

Umberto Eco

Garsus italų rašytojas ir mokslininkas Umberto Eco rašo romanus ir užsiima moksline veikla semiotikos, literatūros teorijos, viduramžių estetikos, žiniasklaidos srityse. Eco taip pat rašo feljetonus, literatūros parodijas, komiksus, veikalus vaikams. Jis yra Milano ir Bolonijos universitetų profesorius.

Eco gimė 1932 metais. Studijavo literatūrą ir viduramžių filosofiją. 1954 m. išleido knygą apie Tomo Akviniečio etiką. Būdamas penkiasdešimties, debiutavo kaip romanų autorius: jo "Rožės vardas" iškart tapo pasauliniu bestseleriu. Didelio dėmesio sulaukė ir vėlesnieji jo romanai "Fuko švytuoklė", "Vakarykštės dienos sala", "Baudolinas".

Pateikiame Catherine David pokalbio su Umberto Eco, išspausdinto žurnale "Le Nouvel Observateur", fragmentus.

Yra ne tik literatūra, bet ir maudynės jūroje. Il professore lėtai įžengia į Adrijos jūrą. Riminio paplūdimys plokščias lyg stalas ir reikia eiti keliasdešimt metrų gilyn į jūrą, kad pagaliau prarastumei pagrindą po kojomis.

"Tik ten galima paplaukioti", – sako Umberto Eco, rodydamas į horizontą. Taip, tai jis: apsivilkęs maudymosi kelnaitėmis jis stovi vandenyje. Barzda kaip rabino, kaktą padidina progresuojanti plikė, įdėmus žvilgsnis per akinių stiklus.

Santūri šypsena. Galingas, vikrus kūnas tik su oranžinėmis kelnaitėmis, pabrėžiančiomis apvalų godaus ėdrūno pilvą. Visi žino, kad šis kalbotyros teoretikas dievina rafinuotas vakarienes.

Rašytojas tikrina vandens temperatūrą pirštų galiukais, nesiliaudamas gyvai postringauti apie Fredericko Forsytho "Šakalo dieną", kurią skaito dabar, čia, Riminia, per atostogas, kur priiminėja ir prancūzų žurnalistus.

Eco mėgsta nuplaukti kuo toliau nuo kranto, paskui apsiversti vandenyje ant nugaros – itališkai fare il morto, t.y. apsimesti lavonu… Įsivaizduojame jį ten, toli, pagaliau likusį vieną: veikiant Archimedo dėsniui, jis yra daug lengvesnis, o kartu ir laisvas nuo pareigų naštos, nuo doktorantų, klausinėjančių apie šv. Tomo begalybės sąvoką, nuo visų pasaulio kraštų vertėjų, kurie suka galvas prie jo tekstų, nuo žurnalistų, įvarančių nuobodulį gausiais klausimais. Umberto Eco knygoje "Apie literatūrą" ("Sulla letteratura") yra per du šimtus esė: kritinė Oscaro Wilde’o aforizmų analizė, tekstai apie Nervalio, Prousto, Borgeso, Joyce’o kūrybą, apmąstymai apie paradoksą, apie praėjusį nebaigtinį laiką. Paskutinis skyrius "Kaip aš rašau" paliks skaitytojus, norinčius žengti jo pėdomis, nepatenkintus. Umberto Eco yra nepakartojamas, kaip ir Federico Fellini, kuris atėjo į pasaulį būtent čia, Riminia, kur filmavo "Amarcord".

Ar jūsų nevargina tas nuolatinis "šokinėjimas" nuo romanų prie esė?

Tiesiog pradėjau rašyti romanus 9-ajame dešimtmetyje ir nesiliauju to daręs iki šiol. Nieko daugiau. Mokslinį darbą Milano ir Bolonijos universitetuose dažniausiai dirbu paprastomis savaitės dienomis, rašau savaitgaliais, savo kaimo namelyje, netoli nuo čia. Jūs, matyt, žinote, kad egzistuoja "daugybėje sričių besispecializuojantys protai", darantys kelis darbus iškart, ir vienos specializacijos protai, kurie vienu metu gali užsiimti tik vienu darbu. Iš savo patirties žinau, kad romaniškųjų šalių gyventojai greičiau yra "gausios specializacijos". Jie sugeba atlikti daug darbų iškart, tačiau jei, nelaimei, jiems lieka tik vienas darbas, jie iškart sustoja. Mano atveju negalima kalbėti apie nuovargį, greičiau apie naudą, kurią duoda šokinėjimas nuo vieno prie kito.

Ar "šokinėjate" tą pačią dieną, tą pačią savaitę, mėnesį?

Kartais tą pačią sekundę! Galiu prisipažinti, kad kai turiu padaryti du darbus, iš kurių vienas labai skubus, pradedu nuo antrojo! Jei turiu ką nors padaryti universitetui, vadinasi, atėjo laikas važiuoti į kaimą ir rašyti romaną… Štai taip.

Knygoje "Apie literatūrą" daug kritinių tekstų, tačiau jie sunkiau suprantami skaitytojams, nei dauguma kitų jūsų darbų.

Sekdamas Edgaro Allano Poe garbinta taisykle ars calandi artem (meno slapstymo menas), išmokau pateikti savo išvadų esmę nekankindamas skaitytojų savo minties eiga nuo pat pradžių.

Ar romanistas Eco daro įtaką eseistui Eco ir vice versa?

Kai rašiau "Fuko švytuoklę", knygą, kurioje groteskiškai rodomas okultizmo pasaulis, aštuonerius metus atlikinėjau mokslinius tyrimus ir surinkau milžinišką kiekį medžiagos. Turėjau jos pernelyg daug, tad iškilo pavojus, kad ji prislėgs mano romaną, kuriam to visai nereikėjo. Todėl dvejus metus universitete skaičiau paskaitas slaptųjų mokslų tema. Buvo ir atvirkščiai: kai kurios mano paskaitų kritinės pažiūros paveikė mano romaną.

Knygoje "Apie literatūrą" jūs perspėjate dėl "tarp nesėkmingų rašytojų paplitusios nuomonės, kad rašoma sau"…

Rašytojas, kuris taip kalba, meluoja, nes visada yra "kažkas", kam norėtumei pasiųsti kokį nors laišką butelyje. Kiekvienas rašytojas kuria savo skaitytoją. Nerašai nei sau, nei konkretiems skaitytojams, tik skaitytojui, gimusiam vaizduotėje. Rašymas – visada meilės aktas. O mylint būtinas partneris, nes kitaip tai bus onanizmas.

O kokį laišką jūs įdėjote į savo knygą?

Romano autorius nesistengia nieko įrodyti, jis nori parodyti, pristatyti. Jei skaitytojas yra katalikas arba ateistas, jis neatsisakys savo pasaulėžiūros. Kritikai kalba apie Prousto pasaulio viziją, bet juk jis tik pasakojo, apie ką galvojo naktį lovoje, laukdamas, kada jo ateis pabučiuoti mama. Tačiau Homero kūriniuose yra tam tikra pasaulio vizija, jau vien todėl, kad jis buvo politeistas.

Paskutinėje savo knygoje aptariate įvairių rašytojų kūrybą. Kokia jūsų literatūros istorijos koncepcija?

Literatūros istoriją suvokiu kaip tam tikrą raidos procesą, nebūtinai neišvengiamą ir neprivalomai pozityvų. Minties istorija, kaip ir meno istorija, juda vingiais, grįžta atgal: šiuolaikiniai filosofai perėmė Aristotelio pažiūras, suteikdami joms tam tikrą brandumą. Norint šoktelėti pirmyn, reikia pirmiau žengti kelis žingsnius atgal.

Taip, juk Renesansas naujai atrado senovę…

Žinoma, tačiau negalima sakyti, kad tiesa atrasta kartą ir visiems laikams filosofo Parmenido ar senųjų inkų ir kad mums reikia tik ją atrasti iš naujo. Paskutinėje knygoje, kalbėdamas apie tuos autorius, tarsi perteikiu savo genetinį paveldą.

Kodėl, pavyzdžiui, poetas Nervalis suvaidino tokį svarbų vaidmenį jūsų gyvenime? (Gerard‘as Nervalis (1805–1855) – prancūzų poetas, novelistas, dramaturgas, romantizmo atstovas ir "Fausto" vertėjas, – red. past.)

Kai kas man sako: "Tai buvo likimas. Tu turėjai atrasti Nervalį." Tačiau jei jie klysta, jei tai buvo grynas atsitiktinumas?

Jau 40 metų jūs nagrinėjate jo apsakymą "Silvija"…

Taip, aš jį myliu. Apsakymą "Silvija" atradau 1952-aisiais. Man buvo dvidešimt, pirmąkart atsidūriau Paryžiuje. Tai laikais tai buvo stebuklas – dvidešimties metų išvažiuoti į užsienį! Paryžiuje mane sujaudino du dalykai. Pirmiausia tai, kad jaunuoliai bučiavosi gatvėje, nes jų italų bendraamžius už ką nors panašaus tada sulaikydavo policija. Po šešerių metų susipažinau su viena jauna prancūze, praleidau su ja atostogas Paryžiuje tik todėl, kad galėčiau su ja bučiuotis viešai! Taip pat mane sujaudino tai, kad metro žmonės skaitė knygas. Buvau nustebęs, nes niekad nemačiau skaitančių žmonių italų autobusuose. Todėl paprašiau vieną bukinistą kokios nors knygelės, kurią galėčiau skaityti metro. Pataikiau ant mažo formato "Silvijos" leidimo. Jis buvo labai gražus, viršelis gėlėtas, išleistas 1920-aisiais. Taip pradėjau metro skaityti Nervalį. Tai buvo nušvitimas.

Kodėl taip labai trokštame, kad kas nors pasakotų mums kokias nors istorijas?

Žmogui būdingi trys pagrindiniai bruožai. Pirmiausia – jis yra religinė būtybė, nes net ateistas užduoda sau klausimus. Antra – jis sugeba juoktis, o juokas – tai fakto, kad esame mirtingi, refleksija. Ir pagaliau trečia – žmogus suteikia prasmę savo patyrimui tik papasakodamas apie jį.

Ką motina atsako vaikui į klausimą, kaip atsiranda trešnės? Ji pasakoja jam apie kauliukus. Vaikas klausia: "Kodėl?", bet netrokšta techniško paaiškinimo; jam reikia pasakos, kuri suteiks formą jo pasauliui. Suprasti pasaulį galime tik per įvairius pasakojimus.

Parengė Kora Ročkienė