Teatras

Naujas "Teatras"

nauji leidiniai

iliustracija

Naujausias žurnalo "Teatras" numeris (paskutinis 2003-iaisiais) pasirodė kiek pakitęs ne tik savo išvaizda, bet ir turiniu. Svarbiausios jo temos šįkart yra televizinės tendencijos teatre ir Meilė. Pirmoji susijusi su eterio kvapu: geriausi aktoriai jau yra tapę ir geriausiais televizijos laidų vedėjais bei įvairių šou dalyviais. Anot Vaido Jauniškio, nors televizijos ir aktoriai ėmė vieni į kitus žiūrėti profesionaliau, teatras vis dar neišnaudoja atgalinio tokios investicijos (TV – į aktorius) ryšio. Autorius pašlovina efemeriškumą ir pastato televizijos aktoriams kad ir rašytinį, bet romėnišką biustą.

Vienas biustų tiktų ir Vytautui Šapranauskui (interviu su aktoriumi parengė Rasa Paukštytė) – "Šeštadienio šou" nemirtingai sielai, apie televiziją atviraujančiam mažiau nei apie tai, ką mėgsta ir ko nekenčia. Tarp eilučių – įspėjimas: duokite televizijos žmogui ramybę bent vasarą – nebaksnokite pirštais ir nesikuždėkite, kad ką tik prie jūros pamatėte Šapranauską.

Žurnalo portretas – aktorė Rasa Samuolytė; vaidmenų sąrašas neilgas, bet kokybiškas: jos sukurtos merginos tokio amžiaus, kuriame nebaisu niekas, mirties nėra. Turbūt šitai ir yra jos aktorinė "tema", kuriai skirtingų spalvų suteikia "emocinė autorystė". "Rasos Samuolytės artimiausių metų herojės lyg ir išėjo į trasą", – teigia R. Paukštytė, rašiusi turbūt tuomet, kai aktorė dar nedalyvavo televizijos laidoje "Pagauk kampą".

Meilės reikalams žurnale skirti bent 4 straipsniai, apžvelgiantys juos iš visų pusių – nuo Sauliaus Žuko semiotinio štricho apie civilizuotus ir necivilizuotus santykius (Bushas ir bin Ladenas, Romeo ir Džuljeta, dvipusiai subjektyvūs įsivaizdavimai) iki Liublianos teorinės psichoanalizės mokyklos atstovės Renatos Salecl mėgavimosi kitu(a) lakaniškos interpretacijos (Odisėjo, kaip obsesinio neurotiko, pa(si)tenkinimo tyrimas). Tarp šių straipsnių įsiterpia Helmuto Šabasevičiaus ir Ingridos Daunoravičiūtės refleksijos apie Oskaro Koršunovo "Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją" ir Jono Vaitkaus "Madam Bovari".

Jubiliejų duoklės skyrelyje – aktoriaus Regimanto Adomaičio virtualus pasveikinimas 80-mečio proga savo režisieriui Henrikui Vancevičiui; "Stop-kadre" – Gražinos Mareckaitės žvilgsnis į 1966-ųjų Aurelijos Ragauskaitės "Romeo ir Džuljetą".

Repertuaro apžvalgą (Cezario Graužinio "Arabiška naktis", Rolando Atkočiūno "www.prisilietimas.net", Algirdo Latėno "Liučė čiuožia", Algimanto Pociūno "Titaniko orkestras", Boriso Eifmano "Rusiškasis Hamletas", Gyčio Padegimo ir Giedriaus Kuprevičiaus "Kipras, Fiodoras ir kiti") pratęsia Rūtos Oginskaitės pokalbis su latvių dramaturgu Lariu Gundaru, rugsėjo mėnesį vedusiu užsiėmimus būsimiems lietuvių (!) dramaturgams.

Ir pabaigai – jauno estų dramaturgo, poeto, aktoriaus ir režisieriaus 2000 m. pjesė "Tiltas".

R.V.