Perteikti savo patirtį

Saulė Šerytė – Marcelina W.A. Mozarto "Figaro vedybose"

Kad sunku sugrįžti į kunkuliuojantį Lietuvos muzikinį gyvenimą, patvirtintų ne vienas užsienyje studijavęs, stažavęsis ar gyvenęs ir koncertavęs atlikėjas. Jis iš naujo privalo įrodyti turįs talentą ir meistriškumą, apie kurį, beje, seniai visi žino. Kiekvienas koncertas – tarsi egzaminas, kurį išlaikyti sunku, bet įmanoma, jei tiki tuo, ką darai, ir jauti visuomenės geranoriškumą.

Naujausias įspūdis šia tema – sausio 21 d. Vilniaus rotušėje įvykęs senosios muzikos koncertas, kuriame dainavo Saulė Šerytė, klavesinu grojo Vaiva Eidukaitytė-Storastienė.

Mecosopranas S. Šerytė, baigusi Lietuvos muzikos akademijoje dainavimą pas Vladą Mikštaitę, daugiau kaip vienuolika metų praleido Grace (Austrija). Studijavo Meno universitete solinį (prof. L. Šukytė), kamerinį dainavimą (prof. Chr. Whittlesey ir prof. K. Donauer), įgijo menų magistrės diplomą, o sceninės patirties įgavo Menų universiteto muzikiniame teatre, konkursuose (Olandijoje, Italijoje, Slovėnijoje), Graco "Theatre im Palais" scenoje, Vilacho festivalyje "Korintijos vasara", Liublianos "Slovėnų muzikos dienose", gastrolėse Lenkijoje ir Italijoje bei kitose scenose.

Įgijusi solidžius senųjų meistrų kūrybos atlikimo pagrindus, S. Šerytė ir Vilniaus publikai pateikė savo įprasto repertuaro dalį: C. Monteverdi, G.F. Händelis, J. Haydnas. Kaip žinia, šių autorių atlikimas reikalauja stiliaus išmanymo, preciziško tikslumo, "lengvo" ir lankstaus balso. "Austriška mokykla" labiausiai ir pasikliauja šiais prioritetais, ant jų "statydama" kitus, galbūt labiau pastebimus elementus: artistiškumą, vaidybą, sceninio įvaizdžio ryškumą ar novatoriškas idėjas. Beje, S. Šerytė džiaugiasi, kad teko dalyvauti labai moderniuose G.F. Händelio, W.A. Mozarto, A. Lortzingo, T. Svete’s ir kitų autorių operų pastatymuose, kur turėjo visai kitaip pažvelgti į kuriamą personažą ir netgi savo choreografines galimybes. Galbūt ateityje turėsime progą S. Šerytę išvysti operų pastatymuose Lietuvoje, tačiau stebėjusi dainininkės pasirodymus kamerinėse Vilniaus scenose norėčiau pabrėžti ypač tikslų ir švarų intonavimą ir sodrų balso tembrą.

Koncerte Rotušėje girdėjome retokai atliekamą visą C. Monteverdi "Lamento d’Arianna". Dainininkė suteikė galimybę gėrėtis visais melodiniais vingiais, įsiklausyti į grakščias puošmenas neišgyvenant įtampos, kad įsivels netikslumų, nors debiutinis jaudulys dar nebuvo apleidęs atlikėjos. Sėkmingiausiai S. Šerytė atsiskleidė J. Haydno kantatoje "Arianna a Naxos", kur malonaus tembro mecosopranas tarsi laviravo tarp subtilių dinaminių niuansų ir prasiverždavo visu savo sodrumu. Pritarčiau užsienio spaudoje rašytiems atsiliepimams apie Saulės Šerytės "vokalinį spindesį" ("Kronenzeitung", 2000), "tikslias koloratūras ir balso jėgą" ("Neue Zeit", 2000) ir kitokius palankius vertinimus, juolab kad dainininkė suvokia didelio darbo ir tobulėjimo ateityje būtinumą.

Susidomėjimas sugrįžusiu nauju "balsu" paliko mažiau vietos puikiam solistės partnerės klavesinininkės V. Eidukaitytės-Storastienės skambinimo įspūdžiui. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad dainininkės sėkmė koncerte priklausė ir nuo meistriško, stilingo, grakštaus klavesino skambesio, kuriuo galėjome mėgautis klausydami ir sudėtingų J.P. Sweelincko, F. Couperino, G.F. Händelio kūrinių klavesinui.

Dainininkė S. Šerytė, kaip ir jos buvę arba būsimi muzikavimo partneriai ir partnerės, planus sieja su Lietuvos muzikiniu gyvenimu. Džiugu, kad į tai jau atkreipė dėmesį Muzikų rėmimo fondo festivalis "Sugrįžimai", Klaipėdos senosios muzikos ansamblis "Ventus Maris", įvairių kitų renginių organizatoriai. Juk perteikti mums tai, ko pasisemta Europos muzikinėse tradicijose, – ne vien sugrįžusio atlikėjo rūpestis?