Apie "Dailę"

Kas pusmetį Lietuvos dailininkų sąjunga išleidžia gana solidų, meninį gyvenimą ir su juo susijusius įvykius atspindintį almanachą "Dailė". Aptariamojo žurnalo numerio (20032) formą ir turinį, arba bendrą leidinio "audinį", sudaro (panašiai kaip ir ankstesniųjų) atskirų autorių tekstai, pristatantys dailininkų asmenybes ir jų kūrybą, svarbesnių metinių parodų aptarimai, bendresnės, aktualiomis kultūros, politikos, tautiškumo, meno rinkos temomis grindžiamos diskusijos, taip pat – mūsiškio meninio gyvenimo kronikos puslapiai: LDS veiklos aprašymai, parodų, premijų, apdovanojimų, jubiliejų sąrašai, papildyti šio gyvenimo vyksmą fiksuojančiomis nuotraukomis. Bendresnio pobūdžio rašiniai skyreliuose "procesas" ir "tema" kaitaliojasi su skirsniais "parodos" ir "personalijos". Iš tikrųjų, tarsi nenorėdami per daug nuvarginti skaitytojų "rimtomis" aktualiomis, o neretai ir nuobodžiomis meno tautiškumo, postmodernizmo "piktžaizdės" ar meno ir globalizacijos dvikovos temomis, žurnalo kūrėjai pakaitomis "pametėja" gana išsamiai ir įdomiai konkretaus dailininko kūrybą pristatančių rašinių, taip pat 50-osios Venecijos ir pirmosios tarptautinės Pekino bienalių, Prahos kvadrienalės ir kitų svarbių parodinių įvykių įspūdžių.

Šis "Dailės" numeris prasideda nuo Virginijaus Savukyno publikacijos skambiu pavadinimu "Iššūkis Europai", po kuriuo slypi nuogąstavimai dėl lietuvių tautos identiteto išsaugojimo ir viltys sukurti naujojo tapatumo mitą gegužę Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Apie konkrečias meno funkcijas šioje kovoje už nacionalistinį būvį Europos Sąjungos kontekste nekalbama, tačiau autorius aptaria lietuvių tautą denacionalizuojančius reiškinius: tai ir jaunimo pamėgta Algio Greitai vesta laida "Radijo šou", ir istorikų Edvardo Gudavičiaus bei Alfredo Bumblausko teiginiai, kad Lietuva visais laikais visgi žygiavo Europos šešėlyje. O štai Gintaras Beresnevičius ir jo knygoje "Imperijos darymas" garbinama didinga Lietuvos praeitis klestint pagonybei net prilyginami Simonui Daukantui ir jo veiklai XIX amžiuje. Tauta, aišku, turi (jei geba) išsaugoti savitumą, senąsias tradicijas, tačiau jų "diegimas" susikuriant naujus (ką reiškia būti lietuviu) apibūdinimus atrodo dirbtinokas.

Panašaus masto problemos, jau konkretizuojant meno vaidmenį jose, gvildenamos ir Arvydo Juozaičio tekste "Menas prieš globalizaciją". Šis autorius menui, kaip ir tarpukaryje, skiria lietuvių tautiškumo žadintojo ir puoselėtojo vaidmenį, taip pat čia vardijamos postmodernios kultūros ir kūrybos blogybės, brėžiamos "lietuvių meno" gairės. Pasak autoriaus, "lietuvių dailė turi semtis drąsos iš lietuvių literatūros" – paskutinio dar šiokias tokias lietuviškumo apraiškas išsaugojusio bastiono, kurį, autoriaus teigimu, teks ginti sudėjus visas lietuvių tautos pajėgas. Tačiau galbūt nereikėtų dailei užkrauti literatūros iliustratorės vaidmens, lietuviškumo ir tautiškumo idėjų turinčios semtis iš rašytinio žodžio klodų. Be to, nuogąstavimai dėl postmodernios kūrybos žaismei atsiduodančių ir ant "kapitalistinio prekystalio" mielai gulančių, parsiduodančių menininkų atrodo nevisiškai pagrįsti – juk yra ir nemažai mūsų dailininkų, daugiau ar mažiau savo kūryboje puoselėjančių tradicines vertybes. Toks perdėm didelis susirūpinimas lietuviškumo, "lietuviško meno", "lietuviškos literatūros" paieškomis atrodo gana konservatyvus. Fotografijos ir videomeno, instaliacijų, performansų sambrūzdis nebėra kokia nors žiūrovą šokiruojanti naujiena, pamažu vėl grįžtama prie naujai interpretuotų tradiciškesnių meno aspektų.

Sandra Straukaitė. "Lininių marškinėlių kolekcija". 2003 m.

Prano Griušio ir Eglės Gineitytės tapybą, Arvydo Ališankos ir Sauliaus Vaitiekūno skulptūrą bei Eglės Gandos Bogdanienės ir "Baltų kandžių" grupės tekstilę aptaria įvairūs autoriai, menotyrininkai: Ramutė Rachlevičiūtė, Austėja Čepauskaitė, Saulius Mikėnas, Elona Lubytė, Vaidilutė Brazauskaitė, Regimantas Tamošaitis. Reikšmingiausiose Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų vietose nuolat dygstant tradiciškai monumentalioms statuloms, pasitelkiant atgyvenusius skulptūrinės formos sprendimus įkūnijančioms tautos vadų ir valdovų atminimą, aktualus Giedrės Jankevičiūtės straipsnis "Takoskyra: menas ir paminklai". Su šiuolaikiniu ir tradiciniu kinų menu supažindina Raminta Jurėnaitė, įspūdžius iš pirmosios tarptautinės Pekino bienalės aptaria "Dailės" žurnalo redakcinės kolegijos narys Vaclovas Krutinis. Apie Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūrinį "Pasaulinis karas", pristatytą šiųmetėje Venecijos bienalėje, rašo žymus prancūzų parodų kuratorius Christianas Caujolle’is, autorių kvietimu sutikęs būti Lietuvos paviljono komisaru. Jurgita Ludavičienė spausdina "Veneciją tinkle", t.y. iš įvairių interneto svetainių "ištrauktus" atsiliepimus (beje, jų daugiau neigiamų) apie 50-ąją Venecijos bienalę. Įdomūs Lolitos Jablonskienės, Rūtos Mikšionienės straipsniai, skirti Baltijos šalių tarpusavio bendradarbiavimo problemoms, parodinio, idėjinio gyvenimo mainams; taip pat aktualiai Lietuvos galerijų integracijai į Europos meno rinką. Numeryje nemažai dėmesio skirta ir vienam iš atgimstančių taikomosios dailės žanrų – tekstilei, su ja supažindina Rūta Pileckaitė; audinio transformacijas šiuolaikiniame mene analizuoja Virginija Vitkienė, VDA Tekstilės katedros dėstytojos Eglės Gandos Bogdanienės kūrybą pristato Ramutė Rachlevičiūtė, tekstilininkių grupės "Baltos kandys" – Austėja Čepauskaitė. Aptariama ir meno bei meninės fotografijos albumų leidyba Lietuvoje, kokybinis ir kiekybinis jų santykis su dar nuo sovietmečio laikų leistais propagandiniais leidiniais – tai Rolando Rastausko, Margaritos Matulytės rašiniai.

Didelis almanacho leidėjų nuopelnas – taktilinės žurnalo savybės: estetiškai atrodantį leidinį malonu vartyti, skaityti, tekstus papildo ir kokybiškos iliustracijos. O ir viso metų meninio gyvenimo įvykių apžvalga, pristatymas ir interpretacijos tenka kone vieninteliam pas mus dailės almanachui.

Armina Jonušaitė