Džiazo ir akademinės muzikos sankirtoje

Kurį laiką "nebylus" šiuolaikinės muzikos ansamblis "Ex tempore" pakvietė į lietuviškų premjerų koncertą. Kito ansamblio kūrybinėje biografijoje tai būtų išimtis, o šio - tiesiog veiklos kryptį atspindintis renginys. Nuo 1992 m. koncertuojantis ansamblis - vienintelis, išimtinai grojantis šiuolaikinę lietuvių autorių muziką. Beveik visi Lietuvos kompozitoriai yra parašę "Ex tempore" inicijuotus, jiems dedikuotus kūrinius. Net tie, kurie dar nebuvo to padarę, suskubo parengti naujus opusus ar perdirbti senus lapkričio 18 d. Filharmonijos Mažojoje salėje įvykusiam koncertui.

Vytautas Barkauskas pateikė naują dviejų dalių miniciklą. Kompozitorius ištikimas koncertiškumo, virtuoziškumo principams, dėmesingas skambesio žaismingumui ir elegancijai. Dvi miniatiūros kontrastingos. Pirmoji - labiau erdvinė, neturinti griežtos metroritmikos, tiesiog kameriškai intymus muzikavimas. Antroji pjesė - priešingai, apibrėžtai ritmizuota, vidinių kontrastų kupina (dažnas f ir p gretinimas). Viena grindžiama kvintos, kita - didžiosios ir mažosios tercijos intervalais. Vokalas instrumentinis, be teksto, dainininkei savarankiškai pasirenkant fonetiškai patogius garsus. Trombonas, fortepijonas, kontrabosas, mušamieji, vokalas - tokia ansamblio sudėtis ganėtinai neįprasta, kompozitorius gal net bauginanti, kita vertus, intriguojanti. V. Barkauskas akustinę erdvę užpildo mušamaisiais - tamtamu, vibrofonu, temple-blokais. Kontrabosas groja aukštame registre flažoletais, o apatiniame - virtuoziškai. Penki atlikėjai sąveikauja pajusdami vienas kito prisilietimą. Kompozitorius, Dvi miniatiūras dedikavęs Gintarei Skerytei ir "Ex tempore" ansambliui, sėkmingai sprendžia vieną pagrindinių savo kūrybos užduočių - įsitvirtinti atlikėjų repertuare, suteikti jiems muzikavimo džiaugsmo ir galimybę interpretuoti. "Stengiuosi nekomplikuoti muzikos kalbos, siekiu paprastumo, subtilumo", - teigia jis. Gal ir dėl to V. Barkauskas - vienas dažniausiai pasaulyje atliekamų lietuvių autorių.

Osvaldas Balakauskas naujai sudėčiai perdirbo 1995-aisiais trombonui ir fortepijonui sukurtą "BOP-ART" (čia naudojama paties kompozitoriaus bebop džiazo stiliaus tema). Koncertuose, festivaliuose skambėdami greta jaunesnių kompozitorių kūrinių kai kurie O. Balakausko opusai įgyja ypatingo patrauklumo dėl savo tradicinio (dodekafoninio, tiksliau, autorinio dodekatoninio) organizuotumo, jungiamo su gyvybinga džiazo muzikos laisve. Naujoji "BOP-ART" versija 4 instrumentams - trombonui, fortepijonui, kontrabosui ir marimbai - tarsi įsitvirtino ties "sunkaus" ir "lengvo" stiliaus riba, jos neperžengdama nė į vieną pusę.

Algirdas Martinaitis, tęsdamas "blogai temperuotos kalbos" kūrinių ciklą, nepaiso jokių ribų. Ją išderindamas taip išlaisvina atlikėjus ir save, kad rezultatas praranda prasmę, autoriaus pastangos atrodo niekinės. Kūrinio gimimo repetuojant su atlikėjais parodymo idėja patraukli, tačiau tai, kad ji brandą pasiekusio kompozitoriaus įgyvendinta taip ciniškai, "be jokių aliuzijų į menininko garbę ar jo vietą tam tikrame kultūriniame sociume" (citata iš autoriaus anotacijos), daugelį šokiruoja, paryškina kūrinio ribų, autorystės sąlygiškumą. Tuo labiau kai nuo seno bendraujama su džiazą grojančiais "Ex tempore" muzikantais. Didžiulis ciklas "Pradžios ir pabaigos knyga" (1993-1996) buvo įveiktas kaip tik šių įvairias naujoves priimančių muzikantų dėka. Koncerte skambėjęs naujausias kompozitoriaus opusas "Capriccio: sūnui palaidūnui sugrižus" skirtas Arnoldui Gurinavičiui. Muzikinę karjerą šis muzikantas padarė visai ne "karjerišku" instrumentu kontrabosu - tapo įvairių konkursų laureatu, rengė įspūdingus rečitalius, naujam koncertų ciklui ruošiasi ir dabar.

Kompozitorius Vytautas Germanavičius - daugelio kompozitorių kursų ir seminarų Lenkijoje, Olandijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, Kanadoje dalyvis. Ir šiuo metu jis yra Kalifornijoje, San Franciske, kur "Mills College" studijuoja elektroninę muziką. Tuo tarpu koncerte skambėjęs kūrinys "Haiku" parašytas 2002 m. rugpjūčio mėnesį, kai V. Germanavičiui teko pabuvoti Japonijoje, Tarptautinės šiuolaikinės muzikos asociacijos dienose, ir improvizuoti japonišku koto instrumentu bendrame kompozitorių koncerte. Šio instrumento senovinę ir modernią dermes autorius naudoja ir savo opuse "Haiku" balsui ir fortepijonui. Jį taip pat inspiravo Japonijos gamta, kultūra ir tradicijos. Dviejų dalių lakoniškos raiškos kūrinyje derinama poezija: pirmojoje - įvairių japonų poetų trieiliai skamba išversti Sigito Gedos, antrojoje - originalo kalba. Ir nors kūrinys vadinasi haiku, t.y. japoniškas trieilis, kūrinio moto kompozitorius pasirinko japonų poeto Sami Mansei penkiaeilį - tanką:
Mūsų gyvenimas šiame pasaulyje
Su kuo jį galiu palyginti?
Jis kaip laivas
Besiiriantis per dienas
Ir nepaliekantis po savęs pėdsakų.

Subtilios miniatiūros skambėjo gražiai, niekuo per daug neišsiskirdamos. Pradėjęs koncertą, šis kūrinys buvo tarsi įvadas į pilnos sudėties ansamblio pasirodymą, nes scenoje matėme tik du jo atlikėjus - pianistą Arūną Šlaustą, eksperimentuojantį džiazo ir akademinės muzikos sintezės srityje, ir dainininkę G. Skerytę, nuo ansamblio susikūrimo esančia jo soliste, su "Ex tempore" įrašiusią pirmąją solinę kompaktinę plokštelę (1997).

Japoniškus koncerto motyvus tęsė Antano Jasenkos kūrinys. Kompozitoriaus kūryboje jau buvo orientalistinių temų bei šaltinių laikotarpis, o po jo sekė elektroakustinės triukšmo muzikos periodas. Į naujausius kompozitoriaus kūrinius skverbiasi tam tikras tradiciškumas, net romantizavimas. Atsiranda opusų, pavadintų "Melodija". O štai patirtis, įgyta dirbant kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu (jo spektakliui "Romeo ir Džuljeta" A. Jasenka parašė muziką), atsispindi ir naujame opuse "Yoin" sopranui, fortepijonui, trombonui, kontrabosui, mušamiesiems ir fonogramai. Pavadinimui pasirinktas japoniškas žodis "Yoin" pažodžiui reiškia tai, kas žmogui vyksta po stipraus jausminio patyrimo. Anot autoriaus, abstraktokas poetinis amerikietės Ritos Malikonytės tekstas vis dėlto yra apie meilę, žodis veiksnus savarankiškai, bet kažkuriuo metu teksto ir muzikos prasmės susibėga 1000-čio tradicijų sūkuryje. Teatrišką kūrinio pakilumą, net patetiką naujame A. Jasenkos opuse paryškino ir skambanti fonograma.

Retos sudėties muzikos literatūrą išradingomis garso studijomis papildė Arvydas Malcys. Produktyviai besidarbuojančio kompozitoriaus kūryba yra neoklasicistinės krypties. Tačiau autoriaus norą bendrauti su klausytojais "išduoda" juos nukreipiantys programiniai kūrinių pavadinimai ("Akimirka amžinybėje", "Vietos dvasia", "Dykumoje šaukiančiojo balsas"), lengvai poetiškai interpretuojamas filosofinis turinys. Neseniai "Gaidoje" skambėjęs A. Malcio opusas "Šešėliai", nepaisant netradicinių garso išgavimo būdų, - taupus, tikslios raiškos, korektiškas kūrinys. "Vienatvės laužytojai" trombonui, fortepijonui, kontrabosui ir mušamiesiems - specialiai "Ex tempore" koncertui sukurtas opusas - tęsia kompozitoriaus akustines paieškas, yra laisvesnės sąrangos, įdomių tembrinių efektų. "Kad ir kaip būtų sunku surūšiuoti ir apibendrinti triukšmus, - teigia kompozitorius, - visi jie turi savo akustinę vertę, o susieti vienas su kitu sudaro vis naujas kokybes... "

"Ex tempore" ansamblio muzikantams ypač patinka gyvai bendrauti su autoriais ieškant tiksliausios, meniškiausios išraiškos. Jie, kaip minėjome, groja ir džiazą. Ansamblio veiklos pobūdį, stilių atspindi ir jo pavadinimas, reiškiantis nenumatytą intarpą, improvizaciją. Kompozitoriai "Ex tempore" atlikėjais pasitiki ir kartais pateikia tokius šifrus, kurių prasmės žinomos tik jiems vieniems.

Ypatingas vaidmuo meniškai bręstant šiai bendraminčių muzikantų grupei teko reikliajam Feliksui Bajorui. Dirbant su kompozitoriumi bene labiausiai buvo juntama kūrinio gimimo, jo tolesnio gyvenimo abipusė priklausomybė, kartais ganėtinai konfliktiška, bet svarbiausia - rezultatyvi. Tokio bendradarbiavimo patirtis apskritai padeda mūsų atlikėjams interpretuoti pasaulinę šiuolaikinę muziką. Tai paliudijo, pavyzdžiui, G. Skerytės puikus Luca Francesconi kūrinio atlikimas "Gaidos" festivalyje. Tačiau šiame koncerte instrumentiškai (autorių ar dainininkės?) traktuotas balsas skambėjo kiek monotoniškai, be tik žmogui, ne instrumentui, gamtos suteiktų atspalvių.

Prie koncerto organizavimo daug prisidėjo perkusininkas Saulius Astrauskas. Beje, jis vienas pirmųjų Lietuvoje surengė muzikos perkusininkams rečitalį, o duetu "Saga Duo" (su A. Gurinavičiumi) pagrota apie 20 lietuviškų kūrinių premjerų. 1993 m. Lietuvoje gastroliavęs bene vienintelis pasaulyje tokios sudėties duetas "Baso-Bongo" (kontrabosas ir mušamieji) įkvėpė kartu muzikuoti ir mūsų atlikėjus. Dabar jų inicijuojami ir kūriniai solo kontrabosui, mušamiesiems, kurių Lietuvoje yra mažai. S. Astrauskas - šiuolaikinės muzikos festivalių Lietuvoje senjoras - dalyvavo visuose "Jaunos muzikos" renginiuose (iki elektroninės jo krypties). Dažniausiai "Ex tempore" ansamblyje keitėsi trombonininkai (Vytautas Pilibavičius, Skirmantas Sasnauskas). Koncerte grojęs Marius Balčytis su ansambliu sėkmingai parengė jau kelias programas. Festivaliuose "Jauna muzika", "Gaida", "Marių klavyrai", "Kopa" ansamblis sugrojo daugybę lietuviškos muzikos premjerų. Koncertuota Ukrainoje, Danijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje - Vroclave, Torunėje, 1997 m. garsiajame "Varšuvos rudens" festivalyje. Šis "Ex tempore" surengtas koncertas labai reikalingas gyvam, ne proginiam lietuviškos muzikos procesui.