Balandis, bet ne tas

"Padėkos diena"

LNK, regis, nebegali sulaukti švenčių ir jau šiandien skelbia "Mūsų dideles ir storas lietuviškas vestuves". Reklaminiuose klipuose švyti visas lietuviškas beau monde su Valinskiene ir Cicinu priešakyje. Tipažai - kaip iš Prezidentūros, gal todėl liksiu prie filmų. Nyku, kai tauta, ir ypač Prezidentas, iš gamtos gavo tokį katastrofiškai menką humoro jausmą. Net "Dviračio žinios" neturi ką rodyt, tik pučia savo milžinišką politiškai nekorektišką (primityvu šaipytis iš gėjų ir kitataučių bei simuliuoti aktualijas) muilo burbulą, kuriam linkiu kuo greičiau sprogti. Kita vertus, generolo Songailos aiškinimų Seimo komisijai apie jo buitinius santykius su ponia Smailyte ir apie tai, kad ponios nurodytos mašinos pasienyje praleidžiamos pagal jų numerius, nesugalvotų net genialiausias satyrikas. Visada sakiau, kad gyvenimas yra daug išradingesnis už bet kokias fikcijas.

Atsivalgius politikos, ne vienam gali kilti noras pasižiūrėti, kaip gyvena paprasti žmonės. Ne politiniai ir kriminaliniai nusikaltėliai, ne prostitutės ir žvaigždės, t.y. pagrindinis lietuviškų televizijų kontingentas. Apie ponios Mildažytės klientus šįkart patylėsime. Televizijos, kaip susitarusios, šią savaitę siūlo kelis filmus apie eilinius žmones. LTV (3 d. 23.05) rodys 1980 m. Roberto Redfordo sukurtus "Paprastus žmones". Tai psichologinė drama apie paprastą šeimą, patenkančią į vis gilesnius konfliktus. Šeima griūva - vyras ir žmona nebeturi ką vienas kitam pasakyti. Žūsta vienas jų sūnus. Dėl jo mirties motina kaltina kitą. Jaunas vaikinas negali rasti vietos gyvenime. Jis stengiasi, tačiau nuolat jaučiasi atstumtas. Filmas sukurtas labai jautriai, gal todėl jis taip patiko Amerikos kino akademijai, skyrusiai jam keturis "Oskarus".

Šeima - amerikiečių ideologijos dalis, gal todėl jie kuria tiek daug filmų šia tema. "Snobo kine" (LNK, 4 d. 22.35) rodomo Barto Freundlicho filmo "Praeities šešėliai" centre - taip pat skaudi šeimos istorija. Padėkos dieną pas tėvus (Roy’us Scheideris ir Blythe Danner) susirenka keturi suaugę jų vaikai. Šeimynėlė turi spintoje savų skeletų ir nelabai mėgsta skalbti nešvarius baltinius. Tad dramų filme taip pat bus. Vienas amerikiečių kritikas apkaltino debiutuojantį režisierių itin blogai parinkus aktorius, esą jie visi taip stengiasi vaidinti nelaimingus, kad net linksma žiūrėti. Noriu tikėti, kad tų žodžių jis netaikė mano mylimai Julianne Moore, kuri filmuodamasi taip sužavėjo režisierių, kad jie net tapo pora.

Padėkos diena ir privalomas šeimų susitikimas - ne vieno amerikiečių filmų tema. Tačiau tai nereiškia, kad ji išsemta. TV4 (3 d. 21.20) parodys "Padėkos dieną" (1995). Filmą sukūrė garsi aktorė ir apskritai viena nepriklausomiausių Holivudo asmenybių Jodie Foster. Tai antrasis jos režisuotas filmas. Filmo herojė - meno kritikė ir restauratorė Klaudija (Holly Hunter) visai nenori palikti Čikagos ir trenktis į Baltimorę pas tėvus. Tačiau ji neturi pasirinkimo. Lietuviškai kalbant, gyvenimas ją visai "užkniso". Darbas kybo ant plauko, šešiolikmetė dukra nori būtinai prarasti nekaltybę, tėvai, žinoma, yra nusivylę, nes iš mylimos dukrelės tikėjosi daug daugiau. Padėti Klaudijai galėtų tik brolis gėjus (Robert Downey jaun.), bet ir jis apimtas depresijos. Nuo pat pirmos atvykimo akimirkos šeima pradeda knaisiotis po Klaudijos žaizdas ir vaidinti savo mėgstamus vaidmenis... Manote, kad viskas baigsis didžiu susitaikymu? Nesakysiu. Tačiau režisierės frazė, esą "būti šeimos dalimi - tai lyg kilti liftu su daugybe žmonių, su kuriais neturi nieko bendra", manau, nenuteikia pernelyg optimistiškai.

Jodie Foster turėsime progos pamatyti per TV3 (30 d. 20.20) Andy Tennanto filme "Ana ir karalius" (1999). Tikrais faktais grįstas filmas panardina į fantastišką Tailando karaliaus (Chow Yun-fat) rūmų sceneriją. Foster herojė - paprasta europietė - tampa jo vaikų mokytoja. Tačiau ne tik jų… Deja, Tennantas toks nuobodus amatininkas, kad net neįprasta istorija jo filme ima dvelkti naftalinu. Gelbsti tik puikūs aktoriai.

Ši televizijos savaitė neapsieis ir be Lasse’s Halströmo filmo. Jo 1995 m. komedijos "Tema pokalbiui" (LNK, 30 d. 21.15) scenarijų rašė Callie Khouri, ta pati, kurios plunksnai priklauso "Telma ir Luiza". Filmo herojė, kurią vaidina Julia Roberts, yra gražuolė, protuolė, šaunuolė. Tačiau vieną dieną, staiga sužinojusi apie vyro neištikimybę, ji viską meta ir išvažiuoja į tėvų fermą. Šeimoje prasideda lyčių kova, nes tėvas (Robert Duvall) stoja žento pusėn. Tas konfliktas suartina heroję su motina (puikioji Gena Rowlands). "Tema pokalbiui" - tikrai ne šedevras, tačiau jis iš tų filmų, kuriuos tiesiog malonu žiūrėti, ypač jei mėgsti Julią Roberts.

Oliverio Stone’o 1997 m. sukurtas "Posūkis" (LTV, 28 d., šiandien, 22 val.) - stiprių įspūdžių mėgėjams. Tai pasakojimas apie paslaptingą atvykėlį, atsidūrusį mažame miestelyje ir patekusį į "pragarą". Stone’as šiame filme nėra nei pamokslautojas, nei misionierius. Jis kuria įsimintinus žmonių portretus, tačiau nepraranda humoro jausmo.

Su kaupu jo turi ir Konstantinas Murzenka, 2001 m. sukūręs filmą "Žudikas, pravarde Balandis" (TV4, 4 d. 20.20). Iš pirmo žvilgsnio šis pasakojimas apie smulkų nusikaltėlį, kurį jo bosas verčia tapti samdomu žudiku, turi visus išorinius tautos mėgstamų pigių rusiškų serialų bruožus. Tačiau pažvelgęs antrąkart matai, kad Murzenka atvirai tyčiojasi iš naujojo rusų kino apie kilerius ir banditus. Tyčiojasi rafinuotai ir postmodernistiškai, kaip ir Balandžio draugužiai, ligoninėje susidorojantys su piktadariais. Aišku, filme yra ir daug užšifruotų užuominų, skirtų vadinamajai meninei "tusovkei" (trumpam neįprastame vaidmenyje pasirodanti Renata Litvinova ir kt.), tačiau labiausiai paperka filmo nuoširdumas ir režisieriaus teisybės pojūtis. Beveik kaip Larso von Triero.

Jūsų - Jonas Ūbis