Kinas

Amerikietiškoji tragedija

nauji filmai

iliustracija
"Mistinė upė"

Du berniukai - Džimas ir Šonas - tampa liudininkais, kai pedofilai gatvėje pagrobia jų draugą Deivą. Keturias dienas rūsyje laikytam ir prievartautam Deivui vis dėlto pavyksta ištrūkti. Tačiau neišdildoma žymė pasiliko jo psichikoje visam gyvenimui, kaip ir ne iki galo suvokta jo draugų kaltė. Taip pačioje filmo "Mistinė upė" ("Mystic River", JAV, 2003) pradžioje, neatsispyręs pagundai pedofilus apdovanoti kryžiais - nuorodomis į jų priklausomybę kulto tarnams krikščionims, Clintas Eastwoodas nusako pagrindinę filmo temą: praeitis niekada niekur nedingsta, ji negailestingai kišasi į viską, ką darome, ji nuolat gyva mumyse ir reikalauja atpildo.

Praeina keliasdešimt metų, ir vaikystės draugai vėl susitinka. Juos suveda tragedija. Žiauriai nužudyta dvidešimtmetė Džimo (Sean Penn) dukra. Nužudymą tiria Šonas (Kevin Bacon) - žmogžudysčių skyriaus inspektorius. Džimo namuose nuolat matome ir Deivą (Tim Robbins) bei jo žmoną, kurie stengiasi padėti nelaimės ištiktam tėvui.

Tačiau Eastwoodas netrunka pasėti abejonę žiūrovų ir filmo herojų sąmonėje. Mat bare, kuriame paskutinį kartą matė merginą, sėdėjo ir Deivas. Žmogžudystės naktį jis grįžo namo vėlai, visas kruvinas. Deivą įtaria net jo žmona. Žmogžudystę tiria ne tik Šonas, bet ir mafijozų išvaizdos Džimo giminaičiai. Jie neabejoja, kad Deivas kaltas. Eastwoodas sumaniai manipuliuoja žiūrovų jausmais, kad parengtų gana netikėtą atomazgą. Filmas sukurtas pagal Amerikoje populiaraus detektyvų kūrėjo Deniso Lehane’o romaną, tad duoklė žanrui tikrai yra atiduodama.

Tačiau Eastwoodas labiau linksta į psichologinę dramą. Visi pagrindiniai filmo herojai turi vienokių ar kitokių problemų, nuo kurių bando pabėgti. Problemos leidžia pažvelgti į herojus ne tik kaip į mechaniškus tiesos ir teisingumo ieškotojus, bet ir kaip į kenčiančius žmones. Eastwoodas to ir siekia. Jam neįdomus tik tiesos ieškojimas. Tiksliau, jis mano, kad tiesa neatsiejama nuo praeities, nuo to, kas tave sieja su kitais, net pačiais artimiausiais žmonėmis. Tiesa "Mistinėje upėje" yra greičiau neišvengiamo pralaimėjimo nuojauta.

Tam parengia ir visa filmo atmosfera. Ko gero, nuo pat filmo "Menantis pikta" Eastwoodas nesukūrė kito tokio tamsaus, niūraus, morališkai dviprasmiško filmo. Tamsūs kadrai, sąmoningai iki galo (t.y. tradiciškai holivudiškai) neapšviesti interjerai, daug naktį filmuotų scenų padeda sukurti labai tirštą atmosferą, kurioje svarbiausi - ne herojų poelgiai, o jų vidinis blaškymasis (nors išorinio taip pat nestinga).

Ši pasmerktųjų drama laimi ir tuo, kad Eastwoodas atkakliai siekia maksimalaus išorinio autentiškumo. Toks įspūdis, kad filmas ir buvo kuriamas autentiškuose, prigriozdintuose daiktų ir pigios kasdienybės interjeruose - herojai priklauso vidutinei klasei, jie, regis, niekad ir neiškėlė kojos iš gimtojo Bostono. Miestas taip pat tampa filmo herojumi. Jis toks pat prigriozdintas ir neišvaizdus, kaip ir namai. Estetinis diskomfortas, kurį patiria prie blizgančių amerikietiškų paveikslėlių pripratintas žiūrovas, "Mistinėje upėje" tikrai yra prasmingas.

Neabejoju, kad "Mistinės upės" aktoriai bus nominuoti "Oskarams". Nors pats Eastwoodas filme nevaidina, savo kolegoms jis leidžia labai daug ką. Jau pirmasis Timo Robbinso Deivo pasirodymas kadre yra išbaigtas etiudas apie sunkią šį žmogų slegiančią naštą ir aukos kompleksą - susimetusi figūra, nepasitikintys žingsniai, liūdesio kupinas žvilgsnis…

Dar daugiau galimybių atskleisti savo temperamentą turi Seanas Pennas. Žiūrovų akyse savimi ir savo vaikais patenkintas krautuvės savininkas tampa skausmo ir abejonių draskomu žmogumi - beveik graikų tragedijos herojumi. Mano galva, aktorius kadre draskosi gal ir per daug, tačiau juk amerikiečių filmai visada pasižymėjo aukščiausio lygio, psichologinių niuansų prisodrinta vaidyba, o čia tų niuansų - nors vežimu vežk. Pennas taip pat neišvengia etiudų pagundos: vien ko verta tėviškos meilės scena, kur jo herojus grožisi dukra, visai neįtardamas, kad mato ją paskutinį kartą.

Vis dėlto įdomiausias man pasirodė Kevinas Baconas, gal ir nesukūręs filme tiek efektingų scenų kaip Pennas, bet sugebantis iš tikrųjų įtikinti savo personažo sudėtingumu. Jo iš praeites ateinanti ir niekaip neapleidžianti kaltė gal ne tokia išraiškinga, ji labiau prasiveržia abejonėmis, o jas suvaidinti ne taip lengva kaip jausmus.

"Mistinė upė" iškelia daug klausimų, į kuriuos dažniausiai nebūna vienareikšmių atsakymų. Vienas tokių - vis labiau nuo meno, kultūros, kasdienybės neatsiejamas nusikaltimo motyvas. Kadaise jis buvo beveik išimtinai"žemųjų" žanrų sfera. Tai puikiai supranta ir televizija, kepanti laidas apie nusikaltėlius ir jų istorijas. "Mistinė upė" ir panašūs filmai tarsi teigia nusikaltimo totalumą. Tai, kad nė vienas žmogus nėra apsaugotas nuo blogio prisilietimo. Matyt, šis jausmas glūdi ir dar giliau - mistinėje upėje, tekančioje visai šalia.

Živilė Pipinytė