Teatras

Tiesioginė transliacija: Hamletas

iliustracija
Anders Carlsson (Hamletas), rež. C. Graužinis

Malmės teatre "Terrier" lietuvių režisierius Cezaris Graužinis statė savą W. Shakespeare’o "Hamleto" versiją. Spalio 31 d. įvykusi premjera susilaukė ypatingo publikos ir kritikų dėmesio. Skaitytojams siūlome didžiausių Švedijos dienraščių atsiliepimus.

Peržengęs visas tradicijas, visiškai laisvas nuo jų įtakos, Malmės teatras "Terrier" mojuoja savojo Hamleto vėliava. Nebūdamas nei kruvinas, nei juodas, jų spektaklis švelniai ir meistriškai įpučia gyvybę Shakespeare’o klasikinei dramai. Visados stulbinantys "Terrier" aktoriai drauge su režisieriumi Cezariu scenoje surengė tikras skerdynes ir naujai pažvelgė į senai ir gerai žinomą kūrinį.

Pirmiausia išvystame Susanne’os Karlsson Gertrūdą, jos išdidžią povyzą drasko nepaprastai impulsyvūs nekontroliuojami judesiai, o visiškai neutrali ir švelni Eriko Olssono Klaudijaus kalbėsena byloja (kaip jis vėliau ir pats tiesiai prisipažįsta "Pelėkautų" scenoje), kad jis jau seniai yra susipažinęs su pjese ir "teatras jau nebejaudina publikos taip, kaip anksčiau".

Anderso Carlssono Hamletas atrodo kone apgailėtinai, kai apsiginklavęs didžiausiu didinamuoju stiklu mėgina parodyti tikrąjį savo patėvio veidą per klajojančių artistų spektaklį. Viskas aplink Hamletą yra teatras, ir jis pats vaidina ne mažiau stropiai nei kiti. Jis - narciziškas estrados artistas, intravertiškas režisierius, nesusitupėjęs paauglys, o gal - politinis komediantas. Andersas Carlssonas kaitalioja įvaizdžius tarsi chameleonas.

Spektaklis mus pagauna ir įkalina televizijos studijoje, o čia viską galima paversti melu. Aktoriai pribloškia žiūrovus vos spektakliui prasidėjus: jų "dendiški" kostiumai, šiurpūs tarsi samurajų balsai veikia stipriau nei lėtos senamadiškos povyzos. Erdvė sklidina aido, sustiprintų garsų ir garso perkrovų, kiekvienas personažas trokšta prasibrauti arčiau mikrofono ir kažką pasakyti. Labai taikliai ir aštriai aktoriai žaidžia svarbiausiomis nūdienos temomis; jie kibirkščiuoja beprotiškomis intonacijomis, atpažįstamomis manieromis ir skaudžiomis aktualijomis. Visa tai stebėti nepaprastai smagu.

Tačiau tai nebūtų teatro "Terrier" spektaklis, jei jame būtų tik pramoga. Televizijos ekranai spektaklyje naudojami ne vien norint įrodyti, kad viskas istorijoje gali būti suredaguota ir perredaguota, bet ir tam, kad taptų akivaizdu, jog viskas, kas dar tik įvyks, jau įrašyta ir paruošta transliacijai. Kitaip nei Shakespeare’o tragedijos pabaigoje, čia aktoriai vienas po kito krenta ant grindų ir, kažkieno traukiami, pranyksta už užuolaidos. Jų veiduose - begalinė nuostaba: gali gyvenimo scenoje vaidinti, stengtis, kiek tik nori, tačiau staiga paaiškėja, kad tavo istorija jau seniai sugalvota ir parašyta iki galo. Skambant senam geram klasikiniam motyvui, belieka tik stebėti ekranuose palaimingai nardančius delfinus.

Barbra Westling ("Aftonbladet", 2003, lapkričio 1 d.)

Teatro "Terrier" aktoriai ligi šiol dirbo pagal savo kurtus tekstus ir patys režisavo, o kurdami pirmąją šio sezono premjerą pasuko visiškai kitu keliu. Drauge su lietuvių teatro režisieriumi Cezariu Graužiniu (jis, kaip ir kitas, daug geriau žinomas režisierius Eimuntas Nekrošius, yra vienas iš šiuolaikinio lietuvių "teatro stebuklo" kūrėjų), "Terrier" scenoje interpretuoja geriausiai žinomą klasikinę istoriją - "Hamletą".

Spektakliui dar neprasidėjus, kiek skeptiškai nuteikė aplink baltas scenos grindis sustatyti keturi televizoriai. Rašau "skeptiškai", nes bandymai susieti sceninį veiksmą su televaizdu retai pavyksta. Tačiau šiuo atveju mano spontaniškas skeptiškumas išnyko išvydus, kaip subtiliai televizorių monitoriai naudojami atspindėti ir papildyti tai, kas vyksta scenoje - karalystėje, kuri egzistuoja labiau virtualioje televizinėje realybėje, nei tikrovėje.

Naujasis karalius Klaudijus, kurį Erikas Olssonas vaidina derindamas savimylos paikystę ir šaltakraujišką valdžios troškimą, nekalba publikai ar karališkam dvarui - jis kalba telekamerai. Drauge su groteskiška, į Barbę panašia Susanne Karlsson karaliene Gertrūda, balansuojančia ant neįtikėtino aukštumo smailiakulnių batelių, jie egzistuoja tik masinės informacijos priemonių dėka, tik televizinių lempų šviesoje. Tokioje šviesoje egzistuoja ir visas tas valdžios farsas, kuriam Klaudijaus parankinis Polonijus diriguoja kosmetiniu teptuku.

Cezaris virš scenos, centre, pakabina mikrofoną, tarsi merkdamas akį Nekrošiui, kurio "Hamlete" virš scenos kabojo ledinė žvakidė. Tirpstantis ledas, stiklas ir aprūdijusi geležis aname spektaklyje metaforiškai kūrė žmonių būsenos ir pažeidžiamumo pojūtį, o čia televiziniai vaizdai ir akustiškai sustiprinti garsai kuria erdvę, su kuria pasmerkti bendrauti personažai.

Anderso Carlssono vaidinamas Hamletas - tai jaunas nenuorama: madingai nubalintais plaukais, besiblaškantis iš vieno prožektoriaus apšviesto rato į kitą, mėginantis vis naujas akivaizdžiai apsimestinės beprotybės formas. Roko žvaigždė su gitara, kabančia ant peties, pašiauštais plaukais ir oranžiniais akiniais, girtuoklio manierų demoniškas režisierius, mokinantis vaidybos meno karalių ir karalienę. Visa tai - žaidimas, ir klausimas "būti ar nebūti" jau nebereiškia gyvenimo ar mirties pasirinkimo: tai klausimas apie vienišos asmenybės bandymo išlikti ir laviruoti tarp virtualių vaizdų, sekimo kamerų ir paslėptų mikrofonų prasmę. Hamleto nebylaus susitarimo su Ofelija scena, sukurta vien iš fizinių brolio ir sesers gestų, leidžia įkvėpti gaivaus oro mikrofono šešėlio užtemdytame pasaulyje. Man labai patiko Ofelijos vaidmens interpretacija - juodaplaukės Monicos Wirlderoth Ofelija - ne bejėgė auka, kaip įprasta, bet centrinė spektaklio figūra; nors tiesiogiai ir nedalyvaudama veiksme, ji veiksmą išgyvena, nuolatos yra šalia, stebi įvykius ir iki pat galo mėgina padaryti tai, kas dar įmanoma.

Realybė siūbuoja ir visai tiesiogine prasme, kai šviesiai mėlyna užuolaida staiga ima judėti. Filmai apie laukinę gamtą, apie liūtus ir delfinus ironizuoja prarasto ryšio su mūsų gyvybės ištakomis kompleksą - spektaklis prasideda ir baigiasi "užkadriniu tekstu", kur teigiama, kad žmogus yra tobulas ir galutinis evoliucijos laimėjimas.

Spektaklis yra ne tik neįprastai meistriška ir nuosekli Hamleto interpretacija; jis džiugina žaviais ir talentingais daugybės atskirų momentų sprendimais, įkvėptais ir klounų tradicijos, ir japoniškos Suzukio technikos, viliojančiais mus į pribloškiančio komizmo ir netikėtų politinių poteksčių kupinas situacijas.

Ylva Gisslen ("Svenska Dagbladet", 2003, lapkričio 1 d.)