Kelno dailės mugė

Katerina Vincourova. "Nauji herojai". 2002 m.

Nors Lietuvoje, o ypač Vilniuje, vis daugėja meno galerijų, jos kol kas dar tik epizodiškai pasirodo tarptautinėse meno mugėse. Tačiau būtent mugės atveria dideles galimybes menininko karjerai ir atspindi vyraujančias mados tendencijas.

Lietuva šiemet nedalyvavo ir Kelne, vienoje didžiausių meno mugių, veikiančioje nuo 1967 metų. Nuo spalio 30 iki lapkričio 2 vykusi Kelno mugė sulaukė 63 000 lankytojų. Jos dydis ir pasiūla tiesiog pribloškia. Po atrankos galėjo pasirodyti 252 galerijos iš 20 šalių. Žiuri sudarė galeristai. Tokį pasirinkimą jų atstovas Michaelis Schultzas aiškina taip: "Galeristai yra specialistai. Jie geriau už visus muziejaus ekspertus pažįsta rinką ir kolegas". Mugei įkurtas ir specialus "komunikatoriaus" etatas, kurio paskirtis buvo rūpintis prekeiviais ir pirkėjais. Šis postas teko Kelne gyvenančiam amerikiečiui Gerardui Goodrowui, kuris savo patirtį sukaupė dirbdamas aukcionuose (nuo 1966 m. dirba Christie’s aukcione) ir muziejuose (tarp kitų - ir Ludwigo muziejuje Kelne) bei kuruodamas parodas ir rašydamas dailės kritiką. Jo uždavinys buvo žiūrovų ir pirkėjų apsilankymą mugėje padaryti kuo įdomesnį. Goodrowas sakė: "Viskas funkcionuoja tik tada, kai aš nuolat esu čia ir kuriu vis naujus kolekcionierių, menininkų ir prekeivių ryšius". Rengėjai buvo patenkinti naujojo meno apyvarta. Daugiausia sumokėta už Paulo Klee paveikslus - apie 2 milijonus eurų, už "COBRA" grupės tapytojo Asgerio Jorno - 810 000 eurų, už Lucio Fontana - 900 000 eurų (galerija "Gmurzynska"), už Miguelio Barcelo kūrinį - 350 000 eurų (galerija "Roepke", Kelnas).

Rytų ir Vidurio Europos galerijos čia kol kas atstovaujamos tikrai negausiai, tačiau nemažai šių regionų dailininkų rodo Vakarų galerijos.

"Guelman" galerija iš Maskvos pateikė socrealizmo tapybą ironiškai interpretuojančius Vladimirą Dubosarskį ir Aleksandrą Vinogradovą, daugeliu meninių provokacijų gerai žinomą Olegą Kuliką bei kiek jaunesnius Valerijų Košliakovą ir "The Blues Noses Group" (Viačeslavą Maziną ir Aleksandrą Šaburovą). Kai kurie iš šių autorių, kaip ir kiti rusų menininkai, eksponuojami ir Vakarų galerijose.

Valerijus Košliakovas dar rodomas "Walter Bischoff" galerijoje, Dubosarskis su Vinogradovu, Olegas Kulikas - "Krinzinger" (pastarasis ir - "Regina"), Igoris ir Svetlana Kopystianskiai - "Lisson", Aleksejus Koškarovas - "Jablonka", Borisas Michailovas - "Conrads", Vladimiras Kuprijanovas - "J.J. Heckenhauer", Pavelas Peppersteinas - net keliose galerijose - "Kamm", "Elizabeth Kaufmann", "Regina". Čekijos menininkus, ypač sėkmingai kuriančią jauną objektų ir instaliacijų meistrę Kateriną Vincourovą, pristato "Jiri Svestka" galerija iš Prahos. Poetiški ir kartu kupini humoro Vinceurovos objektai iš karto susilaukė daug dėmesio. Vakarų galerijose rasim ir čekų fotografę Vera Bromovą, kroatų konceptualistą Julije Kniferį, bulgarų konceptualistą Nedko Selakovą ir lenkų skulptorę Magdaleną Abakanowicz. Fotografes estę Ene Liis Semper ir latvę Inta Ruka gana didelėmis ir įtaigiomis ekspozicijomis pristatė "art agents" galerija iš Hamburgo. Taigi galimybių pasirodyti menininkams iš Rytų ir Vidurio Europos ne taip ir mažai.

Kelne, be pačios Vokietijos, gausiausiai reprezentuojamos kitos Vakarų Europos šalys (išskyrus Skandinaviją), tačiau pristatomos ir galerijos iš Azijos, JAV ir Kanados.

Visoje mugėje buvo daug klasikinio modernizmo tapybos ir grafikos kūrinių, kaip ir nemažai pokarinio periodo ir 7-ojo dešimtmečio poparto, naujojo realizmo, informel, lyrinės abstrakcijos ir "COBRA" grupės, konceptualaus meno kūrėjų, šiandien jau tapusių šiuolaikinio meno klasikais, kūrinių. Jų paveikslai ir skulptūros rodomi šiame periode besispecializuojančių galerijų, kaip ir daugelio kitų, prekiaujančių ir šiuolaikiniu menu stenduose. Tie, kurie neturi pasiūlyti šių periodų tapybos ar objektų, rodo grafiką. Ir taip klaidžiodamas labirintais esi daugybę kartų vis kitoje vietoje atakuojamas panašiais Serge’o Poliakoffo, Samo Francis’o, Eduardo Chilida estampais. Taip Gmurzynska, pasidabinusi delno dydžio žiedais, sėdi kilimais išklotoje erdvėje, o jos stalas priešais Chagallo drobes nuklojamas milžiniškomis rausvų rožių puokštėmis. Didelę erdvę, tik funkcionaliau apipavidalintą, turėjo ir kitos klasikinio modernizmo dailėje besispecializuojančios galerijos, tokios kaip "Pudelko" iš Bonos, "Remmert und Barth" iš Diuseldorfo. Pastaroji siūlė ir Lasaro Segallo penkių estampų Vilniaus atsiminimų ciklą už 25 000 eurų. Belieka tik apgailestauti, kad mūsų muziejai negalės jo įsigyti.

Šioje grupėje, besispecializuojančioje modernizmo klasikoje ir pokario bei 6-7-ojo dešimtmečio meno krypčių pradininkų kūryboje, eksponuota daug įdomių darbų, iki šiol saugotų privačiose kolekcijuose ar pačių galerijų rinkiniuose. Ypač didelis ir įspūdingas buvo "COBRA" grupės ir ispano Eduardo Arroyo paveikslų pasirinkimas. Šalia to - puikūs pavieniai Eduardo Muncho, Willio Baumeisterio, Paulio Klee, Joano Miro paveikslai, vyresniosios kartos įžymybių Nancy Spero, Georgo Baselitzo, Christo Sol Le Witto darbai, eksponuojami pripažinti viduriniosios kartos autoriai Jana Sterbak, Franzas Westas, Jan Fabre, neseniai miręs Martinas Kippenbergeris. Jų kūryboje - visa meninių strategijų polifonija nuo minimalizmo, konceptualizmo, neoekspresionizmo iki dokumentalios ar akcionistinės fotografijos ar konteksto meno. Mugėje siūlyta ir labai daug jaunų autorių darbų. Jaunoje meno dienoje dominavo naujojo realizmo tendencijos tapyboje, tapyboje ant popieriaus, piešiniuose ir net skulptūroje.

Vienas įdomiausių parodoje buvo galerijos "Elisabeth ir Klaus Thoman" pasirodymas. Ji pristatė Bruno Gironcoli - po Venecijos bienalės lyg vėl iš naujo atrastą vyresniosios kartos austrų skulptorių. Gironcoli skulptūrose originaliai, su humoru ir fantazija derinamos techninių aparatų ir gyvūnų bei kitos gamtos formos.

Kai kurios galerijos aiškiai specializuojasi vienos meno srities, konkretaus periodo ar krypties bei grupės kūryboje. Taip, pavyzdžiui, "Wolfgang Gmyrek" koncentruojasi į neoekspresionizmą, "Galerie Berlin" - į Leipcigo mokyklos tapybą, "Die Galerie" - į "COBRA" grupę ir siurrealizmą, kitos galerijos - į konkretų meną ar fotografiją, o "Susanne Zander" - į psichikos ligonių meną. Tačiau daugelyje galerijų - visiška krypčių ir kartų polifonija. Tokia autorių įvairovė būdinga net tokioms svarbioms galerijoms kaip "Gisela Capiain", "Beck & Eggeling", "Barbara Gross" ir "Tanya Rumpff". Pastarosios galerijos programoje yra ir Ričardo Vaitekūno tapybos, o mugėje eksponuoti tokie autoriai kaip Nedko Salakovas ir Moshekwa Langa, kurių koncepcijos būtų tikras antipodas lietuvių tapytojui.

Mugėje prie tokios gausos neįpratusiam net ir profesionaliam lankytojui meno per daug, o ją lydėjo ir papildomos gausios programos.

Paraleliai tradicinei Kelno mugei veikė kita, alternatyvi - "art fair". Šio renginio koncepcija - su meno kūriniais, kurie kainuoja ne daugiau kaip 5000 eurų, pasiekti platesnius gerbėjų sluoksnius. Idėja buvo paremta sėkmingu Londone rengiamos "Affordable Art Fair" pavyzdžiu.