Pasakojimas yra trafaretas

Rokas Dovydėnas. Fragmentas

Lapkričio 11-25 dienomis "Intro" galerijoje eksponuota keramiko Roko Dovydėno paroda "God save the Sex Pistols". Ekspozicija susideda iš dviejų dalių: trafaretinių tekstų ir altorėlio. Tekstinėje parodos dalyje artikuliuojamos trys angažuotos temos: pankrokas, meilė ir religija. Kiekvienas keraminis trafaretas aiškiai referuoja mums visiems žinomus tekstus (pvz., Jesuslovesyou, iwanttobelieve, afganistan, fromnowtilldoomsday), kurie yra kantriai kartojami ir tam tikru būdu jungiami į vientisą reljefą. Mažiausias nedalomas struktūrinis teksto vienetas yra raidė.

Kolektyvinių bendrijų ar privačiuose soduose pasitaikantys skulptūriniai grybukai, gulbės ir nykštukai gali kelti nesveiko malonumo jausmą, jei tik į juos žiūrima su numanomomis kabutėmis. Pasinaudojus tuo pačiu metodu ir savo vidinį žvilgsnį projektuojant toliau, į kabutes papuola visas brandžios modernybės pasaulis. Pasaulio kabutėse idėja yra viena iš normatyvinio matymo būdo kritikos strategijų. Visai įmanoma, kad nežinantieji kabučių egzistavimo tokius standartus suvokia kaip siekiamybę. Tekstai tokiam "dvigubo kodavimo" (Ch. Jenckso terminas) sindromui pasiduoda daug lengviau nei praktinė materija, nors amžinai stovintys, visasezoniai skulptūriniai grybai soduose tikriausiai yra išimtis. Jie tiesiog spinduliuoja haliucinogeniškai vaisingas ir semantiškai neišsemiamas interpretacijų galimybes.

Keraminiai R. Dovydėno tekstai irgi nepretenduoja tapti pirminiu nekvestionuojamų vertybių šaltiniu. Tai vieta, kur vyksta galimų prasmių konstrukcijos. Iš sunkiai apibrėžiamo kultūrinio klodo pasiskolinti, perfrazuoti tekstiniai deriniai yra situaciški. Išgyvendinti iš savo originalios kultūrinės aplinkos, be identiteto ir pozicijos, tekstai įgauna prasmę tik juos skaitančių asmenų dėka. Skaitantysis subjektas konstruoja savo santykį su tekstais vedžiodamas žvilgsnį tarp salėje išsklaidytų užrašų.

Rokas Dovydėnas. Fragmentas

Tekstų siejimas su pamatinėmis žmogiškosiomis vertybėmis, tokiomis kaip religija, meilė, grožis, sukelia skulptūrinių grybų ir nykštukų efektą. Stebintis subjektas fragmentuojasi. Viena vertus, R. Dovydėno tekstai nurodo tam tikrus semantiškai talpius socialinius, religinius ar grynai jausminius identitetus, tačiau liturginę ekleziastiką pakeitusi šiuolaikinė populiarios kultūros simbolika uždeda vertinimo kabutes. Kaip teigia F. Jamesonas, "postmoderni kultūra skiriasi nuo kitų tuo, kad ji ne tik cituoja kitas kultūras, kitus istorinius momentus, bet juos atsitiktiniu būdu perkonstruoja taip, kad bet kokia kritinė ar istorinė distancija liaujasi egzistavusi - lieka tik pastišas".

Žodžiai, o ypač moliniai, neegzistuoja be savo oralinio ar, kaip kad šiuo atveju, vizualaus pristatymo. Visados nukreipdami į kažką kitą, visados susidedantys iš kažko kito. "Aš noriu tikėti" suponuos skirtingus prasmių paketus, jei užrašą perskaitysime bėgančia eilute elektroniniame tablo (kaip darė Jenny Holzer), Barbaros Cartland romane ar kaip molinį keramikos kūrinį. Išskirtinai medžiagiškas molio materialumas sudaiktina pasteline glazūra padengtus tekstus. Taip, pavyzdžiui, Jėzaus ir blogio kovą įformindamas kaip eilinį vartotojiškos aplinkos objektą, R. Dovydėnas šiuolaikinę populiarios kultūros mitologiją paverčia įkūnyta struktūralistinės mito struktūros pagal Claude’ą Levis-Straussą moline schema. Su kabutėmis.