Įsiklausyti į muziką

Rūta Jezerskytė (Aurora) spektaklyje "Miegančioji gražuolė" M. Raškovskio nuotr.

Lapkričio 16 ir 21 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Amsterdamo nacionalinio baleto trupės solistė Rūta Jezerskytė šoko pagrindinius vaidmenis spektakliuose "Miegančioji gražuolė" ir "Romeo ir Džuljeta". R. Jezerskytė yra baigusi M.K. Čiurlionio menų mokyklą, ketverius metus šokusi LNOB teatre, yra kelių tarptautinių konkursų (Lozanos, Džeksono, Nagojos) prizininkė, tobulinosi Bostono baleto ir Kelno šokio akademijose. 1998 m. gavo Šv. Kristoforo statulėlę. Penktąjį sezoną šoka Olandijoje, ten pelnė Aleksandros Radius ir "Nyderlandų šokio dienos" apdovanojimus.

Kokiomis nuotaikomis gyvenate grįžusi į Lietuvą?

Labai malonu grįžti. Džiaugiuosi, kad teko sušokti "Miegančiąją gražuolę", nes grįžusi anksčiau vis šokdavau "Romeo ir Džujetą". "Miegančioji gražuolė" - klasikinis spektaklis, kuriame aš tikrai labai norėjau atlikti pagrindinį vaidmenį ir būtent Lietuvoje. Šis kartas man buvo lyg ir repeticija, nes Auroros ir princesės Florinos partijas šoksiu Amsterdame. Ten statomas šiek tiek sunkesnis variantas pagal Peterio Writte’o (Londono karališkojo baleto choreografo) versiją.

Besimokančios baleto mokykloje mergaitės svajoja tapti garsiomis balerinomis, sušokti pagrindinius vaidmenis. Ar išsipildė Jūsų vaikystės svajonės?

Svajonių buvo daug. Tik gyvenimas jas keičia, koreguoja. Vaikystėje mintys teka kita vaga, jaunas žmogus būna labiau egzaltuotas. Vėliau gyvenimas aplaužo, apsiramini, imi suprasti, kaip iš tiesų viskas šioje žemėje vyksta. Gal liko viena vaikystės svajonė - noras viską šokti! Vaidmenys paprastai skirstomi pagal šokėjų išvaizdą, charakterį, savybes, o man norėtųsi viską pabandyti, nors išvaizda gal ir ne visiems vaidmenims tiktų.

Kokių trokštamų vaidmenų neturėjote galimybių šokti?

Šoku daugiausia lyriškus, teigiamų personažų vaidmenis (visokias princeses). Mokykloje per aktorinio meistriškumo egzaminą turėjau progą suvaidinti raganą iš spektaklio "Silfidė", ir šis vaidmuo, manau, gana neblogai pavyko. Norėtųsi atlikti daugiau charakterinių vaidmenų.

Sakote supratusi kitokią gyvenimo esmę nei vaikystėje. Ar tai susiję su Jūsų, kaip menininkės, gyvenimiška patirtimi?

Ir vaikystėje, ir dabar gyvenimo esmę suvokiu taip pat. Bet dabar atrandu naujų būdų, kaip siekti gyvenimo tikslo. Vaikystėje išplėstom akim eini savo tikslo link, kol atsitrenkęs į kokią nors kliūtį nežinai, ką daryti, atrodo, viskas žlunga. Suaugęs išmoksti kliūtis apeiti, atrasti savąjį kelią.

Kas gyvenime - kasdieniame ir kūrybiniame - yra svarbiausia?

Baletas yra tik trumpalaikė tavo gyvenimo išraiška, trumpalaikis etapas. Svarbiausia - būti žmogumi, nes gyveni tarp kitų žmonių, bendrauji su jais. Nemanau, kad baletas - mano svarbiausias tikslas.

Svarbiausia būti žmogumi iš didžiosios raidės. Tai - idealas, kurio aš gal niekada nepasieksiu.

Kas yra to idealo pavyzdys?

Juo buvo ir yra mano tėtis. Jo tikrumas, žinojimas, ko nori, visą laiką teikia man tvirtybės. Turiu į ką atsiremti ir galiu suvokti, kad nesu viena tokia pakvaišusi ir ieškanti kažko nerealaus.

Skaitant pokario lietuvių išeivių kūrybą, akivaizdžios nostalgijos, melancholijos nuotaikos. Buvimą Vakaruose Lietuvos inteligentija išgyveno kaip tremtį. Ar buvimą Olandijoje išgyvenate kaip tremtį, ar vis dėlto esate suradusi savo vietą ir jaučiatės atsiskleidusi kaip žmogus, kaip šokėja?

Gyvenu tikrai ne tremtyje. Dabar laukiu nesulaukiu, kada galėsiu sugrįžti į Olandiją. Gal dėl to, kad ten yra daug labai įdomaus darbo, vyksta daug naujų dalykų. Antra vertus, ten žmonės labai draugiški, labai tolerantiški, nors iš visur suvažiavę, įvairiausių temperamentų. Aš jaučiu, kad Lietuvai net geriau, kad esu ten, nes iš manęs daugelis sužino apie mano Tėvynę, jos egzistavimą. Olandai yra išsilavinę žmonės, bet sutikau ir tokių, kurie neįsivaizduoja, kur ta Lietuva. Jie turi progą matyti gana neprastą, bent jau tokio lygio kaip jie, šokėją iš Lietuvos. Vien tai jau yra Lietuvos reklama.

Ar senatvėje nebus gaila, kad geriausi, pajėgiausi metai atiduoti ne savo Tėvynei, bet užsieniui?

Apskritai baleto šokėjai - kaip plaštakės, jie pasklidę po visą pasaulį. Jaučiu pareigą ne vien Lietuvos žiūrovui, teatrui, bet ir sau. Jeigu aš viską atiduočiau Lietuvai, tai nebūtų geriau nei jai, nei man.

Jūs po ketverius metus šokote LNOBT ir Amsterdame, ir, matyt, galite palyginti šias profesines patirtis.

Lietuvoje gavau labai daug iš savo mokytojų Elenos Švedai ir Jono Katakino. Su pastaruoju "šlifuodavome" kiekvieną šokio detalę. Tai man ypač padeda dirbant Olandijoje. Kita vertus, darbo LNOBT metai buvo pastovios trinties, kovos už būvį ir nežinia už ką, kovos dėl smulkmenų metai. Čia jaučiau nuolatinį nepasitenkinimą, o reikėjo dirbti. Amsterdame aš džiaugiuosi darbu, partneriais. Žinoma, konkurencija ten yra žiauri, bet ji duoda naudos menui, o ne peno paskaloms ar kažkam panašaus.

Kaip Jūs paaiškintumėte minėtą įtampą, gal ji tvyro todėl, kad yra viena profesionali baleto trupė ir nėra pasirinkimo?

Turi reikšmės, kad tėra vienas teatras, nėra sveikos konkurencijos. Bet Olandijoje irgi - tik vienas nacionalinis teatras. Vadinasi, daug kas priklauso nuo žmonių, nuo bendravimo klimato.

Kas sveiką darbo atmosferą sukuria Olandijoje? Meno vadovai, psichologai? Man teko matyti Birmingamo karališkojo teatro atmosferą: visi gyvena kaip viena darni šeima. Ten atmosferą kuria meno vadovas.

Taip, tai priklauso nuo meno vadovo. Jo bendravimas turi įtakos meno sklaidai, trupės vienybei.

Ar visą likusį gyvenimą norėtumėte šokti Olandijoje? Ar ten užtenka kūrybinės erdvės?

Šiemet kilo mintis, kad reikėtų išbandyti kažką naujo, bet sulaiko vienas dalykas - stabilumas. Kai imu dairytis vienur ar kitur, suprantu, kokią gerą vietą turiu, ir apsiraminu. Amsterdamo nacionalinio teatro repertuare yra ir klasikinių, ir modernių, ir neoklasikinių, G. Balanchine’o pastatymų. Turime labai geras darbo sąlygas, puikią sceną, sales. Traukia geri žmonės, nuostabus Amsterdamas. Kai kurie mano buvę kolegos (Federico Bonelli, Ricaro Kobojaši, Viačeslavas Samodurovas) išvažiavo į Londono karališkojo baleto trupę, bet jie ilgisi Amsterdamo. Tai daug ką sako.

Kaip pats darbo ritmas skiriasi nuo Lietuvoje įprasto?

Pradedame darbą 10 val., baigiame 18 val., būna 30 min. pietų pertrauka, o daugiau - jokių pertraukų, ištisinis darbas. Taigi krūvis ten yra daug didesnis.

Gavote rusiškosios mokyklos pagrindus. Ar šokant svetur reikia perimti kitokias manieras, persiorientuoti į kitokį stilių, o gal, subūrus įvairių šalių ir mokyklų atstovus, eklektika ten priimtina?

Rūta Jezerskytė (Džuljeta) ir Nerijus Juška (Romeo) M. Raškovskio nuotr.

Stilius nėra vienodinamas. Kartais tai gali kenkti, pavyzdžiui, kai atliekamas "Gulbių ežeras" ir reikia, kad visos gulbės šoktų vienodai. Bet, kita vertus, kokį stilių turi, toks ir tinka. Aišku, gali pasimokyti, iš vieno paimti tą, iš kito - kitą.

Ko Jūs mokotės iš kitų?

Iš prancūzių, japonių - sukinių ir smulkios technikos. Prancūzai labai švariai atlieka visus judesius. Žvelgiant į rusus, patinka "laisvos rankos".

Ar ten turite savo pedagogą, ar taip pat detaliai šlifuojate vaidmenis, kaip ir su Jūsų buvusiais pedagogais Lietuvoje?

Su solistais dirba nuolatinis žmogus, bet jis nesigilina į kiekvieną detalę, nes tai - tavo atsakomybė. Jis pasako, nurodo akivaizdžias klaidas, bet visko nesukramtys, neįdės į burną ir nenurys už atlikėją.

Koks šį sezoną Olandijos teatro repertuaras, ar šokate visuose spektakliuose?

Sezono pradžioje buvo "Pachita", "Karmen" ir šiuolaikinis pastatymas. Šiuo metu rodomas "Gulbių ežeras" (Rudi Van Dancingo versija), statoma "Miegančioji gražuolė", vėliau bus statoma "Pulcinela", naujas anglų choreografo Davido Daworsono baletas, Christofas Pastoras (dabar tapo vyr. choreografu) kartu su mūsų meno vadovu Tedu Bransenu statys spektaklį "Kūnas ir balsas" ("Body and Voice"), bus perkeliama nemažai G. Balanchine’o pastatymų (jo 100-osioms gimimo metinėms), rengiama daug vienaveiksmių baletų.

Ar dažnai tenka išvykti į gastroles?

Buvome Prancūzijoje, planuojamos gastrolės į Kanadą. Tai - ne itin daug. Esame didelė trupė (apie 90 šokėjų), todėl sudėtinga visiems išvažiuoti. Daug gastroliuojame Olandijoje.

Ar turite vieną, ar kelis šokio partnerius?

Dažniausiai būna skirtingi šokėjai skirtingiems spektakliams.

Su kokių tautybių solistais labiausiai (ne)patinka šokti?

Temperamentingas italas Federico Bonelli buvo praskėlęs lūpą… Jam išvykus, dabar šoksiu su belgu. Su rusais sunkoka šokti, nes jie blaškosi, yra emocingi. Iš esmės patinka šokti su visais, dirbančiais profesionaliai.

Ar Olandijoje baletas yra lankomas, ar tai - marginalinis menas?

Man keista, kad ten yra didžiulis susidomėjimas baletu. Visi bilietai nuo pat premjeros išpirkti į 18 "Gulbių ežero" spektaklių. Į "Miegančiosios gražuolės" premjerinius spektaklius bilietai buvo išpirkti prieš 2 mėnesius! Daugiausiai teatre lankosi pagyvenę žmonės, bet nepasakyčiau, kad jaunimas neina.

O kuo tokį domėjimąsi, lankomumą paaiškintumėte? Įdomūs spektakliai ar ypač gera reklama?

Žmonės tiesiog išsiilgę klasikos, paprastos pasakos, nes visos mažesnės trupės rodo modernų, šiuolaikinį šokį. O mūsų teatre rodomi didžiuliai (trijų veiksmų) spektakliai, prabanga. Žmonėms to reikia.

Minėjote, kad norėtumėte pasižiūrėti spektaklių Londono karališkajame teatre. Ar tik pasižiūrėti, ar ir šokti?

Norėčiau pamatyti ir Paryžiaus operos teatro pastatymus. Šokti šiuose teatruose man - tik svajonė. Aišku, nežinau, kas ką kada gali pasiūlyti, bet nesijaučiu verta ten šokti. Taigi noriu tik pasižiūrėti.

Ar jaučiate kūrybinio gyvenimo pilnatvę, ar yra dalykų, kurių pasigendate, pasiilgstate?

Žmogui niekada nebūna viskas gerai. Ir Olandijoje yra visokių bėdų. Kartais pasiilgstu detalaus knibinėjimosi rengiant vaidmenis. Ten viskas daroma bėgte, tampi užgrūdintas kaip sportininkas, gali daug ir produktyviai padaryti, bet kartais norisi sustoti ir atsipūsti. To reikia pirmiausia sau, kad jaustumeisi užtikrintas, jog viską atlikai taip, kaip galėjai, pažvelgei giliai į sielą ir suradai, ko norėjęs, subrandinai vaidmenį. Ar šokdamas scenoje atrandi tą gilumą? Juk esi pagautas, nešamas ekspromtinės kūrybos.

Jūs "Miegančiosios gražuolės" nešokote jau kokius 5-7 metus. Mane žavėjo ir stebino, kaip prisiminėte visą leksiką. Ar nebijojote, kad pamiršite "tekstą"?

Šiame teatre ją tešokau 2 kartus. Dėl savęs nebijojau, bet spektaklis labai sutrumpintas, gerai nežinojau, kada man teks rodytis scenoje. Kadangi su J. Katakinu viską buvome "nušlifavę", tai skambant muzikai viskas "atsigamino".

Kaip sekėsi šokti su Nerijumi Juška, buvusiu klasės draugu?

Profesiniu požiūriu jis labai išaugęs, sustiprėjęs.

Ar norėtumėte, kad jis būtų Jūsų partneriu Olandijoje?

Būtų labai gerai!

Kas Jums svarbiausia ruošiantis naujiems spektakliams, premjeroms, kasdieniams spektakliams?

Svarbiausia - įsiklausyti į muziką. Ji labiausiai padeda, ypač tuomet, kai spektaklyje nebūna jokio siužeto, vien abstraktus šokis. Jeigu būna siužetas, gilinuosi į istoriją. Mūsų profesijoje turi būti ir sportininkas, ir menininkas vienu metu. Tai - sunkiai suderinami dalykai: laimi arba vienas, arba kitas. Kai yra balansas, būna gera diena.

Susidaro įspūdis, kad Amsterdamo nacionalinio baleto trupė atrado Jus, o Jūs - ją.

Galbūt. Kur būnu, ten stengiuosi pritapti ir perimti kažką gero.

Kas buvo svarbiausia šokant Lietuvoje ir dabar? Ar sau iškelti uždaviniai - tie patys, panašūs?

Ten didesnė atsakomybė už savo darbą. Turiu omenyje techninius dalykus. Lietuvoje šokėjai trupučiuką atsipalaidavę, trūksta drausmės. Kadangi į Amsterdamo teatrą atvažiuoja vis naujų, vis geresnių šokėjų (kasmet maždaug po 15), stiprėja konkurencija. Tad visą laiką reikia saugoti formą, palaikyti profesionalumo lygį. Kitaip praleisi galimybę lipti karjeros laipteliais, šokti pagrindinius vaidmenis.

Kodėl, rengiant spektaklių premjeras, nesate įtraukiama į pagrindines sudėtis?

Yra visokių priežasčių, subjektyvių dalykų, pavyzdžiui, "Miegančiosios gražuolės" premjera bus filmuojama ir į pagrindinę sudėtį įtraukti jau daug metų teatre šokę atlikėjai. Savaime aišku, kad jiems teikiama pirmenybė. Aš džiaugiuosi, kad man suteikia galimybę šokti spektaklyje, jau tai man yra vertybė. Olandijos trupėje apskritai nesureikšminama garbė šokti būtent pirmajame spektaklyje. Kiekvienas išėjimas ir yra premjera.

Kokie olandų bruožai patinka ir nepatinka?

Jie viską suvienodina, lygūs kaip jų peizažas, jokio kalnelio. Jie tolerantiški. Ten "žvaigždžių liga", kaip čia, Lietuvoje, nesergama. Patinka olandų paprastumas. Antra vertus, tai ir nepatinka, nes reikia ir jausmingumo, azarto.

Ar yra panašumų su lietuviais?

Jie taip pat turi klumpes!

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Jūratė Terleckaitė