Steponas Algirdas Dačkevičius

Raidės ant staktos

Tą rytą, kai turėdavo ateiti
Trys Karaliai,
Ant durų staktos sušvisdavo
K. M. B.
Tai jas, beblunkančias
tašyto rąsto nelygumuose, kasmet
kreida paryškindavo tėvas.
Tos raidės nebuvo panašios į laikraščio.
Laikraštinės - didelės ir mažos - juodos kaip nulietos,
karališkosios - tik didelės ir baltos, palinkusios į priekį,
tarytum einančios.
Ir dar su baltais kryželiais
ant baltų nugarų.

Žolėje

Per rasotas ganyklas
brenda, pasikaišiusios sijonus,
kaimo moterys perkelti karvių.
Vos sutrinksėjus akmenims
į kuolus, įsitempia grandinės kaip stygos
ir neša karvės, panarinusios sprandus,
moteris, net smilgos dulka,
kol šios suklumpa šalia gyvulių,
godžiai šlamščiančių sodrią žolę.
O vyrai kiemuose, plakdami dalgius,
tol kvatojas, kol aidas pridūsta
putojančiose milžtuvėse.

* * *

Penkias pailgas pelkes -
visos su vardais -
subridę šienpjoviai išguldė.
Banguoja pradalgės
ir tarsi prašosi ant kranto.
Pirmiausia išvelkama Ajerynė:
platieji ajerai atguls po duona,
o siauralapiai - į medinę lovą.
Kas liks, palauks
gal gubose
į tvartus grįžtančios bandos.

Toluma su bokšto smaile

Vasaros vakarais
pro trobos kampą
mėgdavau lankytis
tolumoje.
Vos galėdavau įžvelgti
slėpiningus kontūrus,
tarsi kviečiančius žengti
artyn ir artyn.
Vakarai su bokšto smaile
tapo tokie įprasti
kaip ritualas
įpilti katinui pieno
ir jausti jo malonų glaustymąsi
apie nuvargusias kojas.
Bet vienąkart,
pačiam šienapjūtės įkaršty,
ant kalnelio netikėtai iškilo bragas
ir užsklendė tolumą
su bokšto smaile.

Tėvui

Prasčiokėlių akimis palydi
ir raišųjų lazdele pabūna…
Ubagai koplyčios pusėn žvalgos.
Ak, jau jis - prie bažnytėlės durų!
Vyriška tvirtybė suremia pečius
su atilsiu,
jaukiai sutupia vaikai -
klausos švento Jono Auksalūpio.
Kvepia alkanųjų duona,
plūsteli šaltinis…
Stojasi minia,
koplyčios link patraukia…

Žemėje ir Danguje

Parkritusį į žolyną,
klajojantį tarp debesų,
apspinta žąsiukai.
Plaukų nuo žolės neatskiria:
peša ir žnaibo.
Paskui pavargę cypsėdami aptupia
geltonu ratu galvą.
Kažin kaip ten,
iš aukščiau žiūrint, atrodai?
Dabar į debesis
žiūri, žiūri ir bandai
sulipdyti tai, kas
Danguje nesidaro.

Vienarankis

Nuo neatmenamų laikų koplytėlėje
glaustėsi vienarankis Nukryžiuotasis.
Ir nieko nestebino
jo kairiojoje rankoje
styranti surūdijusi vinis.
Bet vienąryt subolavo
nauja Nukryžiuotojo ranka.
Nieks neregėjo, kas ją padirbdino,
tik dažniau ąžuolo pavėsyje
prisėsdavo kaimelio vienarankis.

Įmigusiems

Kai suaižės gintaras
į mažus gabalėlius,
kiek išlįs nematytų
vabzdžių ir kitokių gyvių.
Ar susikalbės jie šiandien
su visa armija brolių?
O jei nesusikalbės -
atgal kelio nebus.
Taip ir šmirinės kaip be dvasios,
pasakodami ne vien sau
iki kaulo įgrisusias
gintarines istorijas.

Ilgaamžiai

Sekmadieniais jie permeta
per petį batus.
Nueina ir pareina
basnirčia iš bažnyčios.
Ir taip galybę metų
šventoriuje jie aunasi
vis tuos pačius batus.

* * *
Pro medžių šakas
ir pro smilgas
paskutiniai blyksniai
susilieja.
Ir taip aiškiai,
be jokio skubėjimo,
išeinančiai dienai
galiausiai pritinka ramybė.
Palydi jos dvelksmą, ir tiek.
Dar spėji vieną į kitą sumušti
nukleiptus batus -
išbyra prie slenksčio sutrintas šiaudas -
tiek ir tebūta dienelės.

Žolinė

Pačios gražiausios ir kvapiausios,
pašventintos niekam nematant,
sugulė į daržines, kupetas.
Lenkia galvą pavėlavusi smilga.
Suka ir suka ratus gandrai,
ant ražienų nutūpę dairosi -
kur viskas prapuolė.
Dabar gi viena kita žolelė
bepargrįžta iš bažnyčios,
pasimeldus už savo giminę.

* * *
Lyja ir lyja -
jau akys negali atremti
tos tirštos ir pilkos darganos…
O ji bastos ir bastos,
vartus klebena,
vis kantriai velkas
iš paskos.
Jau suminti dideli
ir juodi ratilai,
akys pavargo
klausinėdamos,
ar nesurūdys vartai.

Jam irgi gerai

Žiemą gyvulėliai
įsiprašydavo trobelėn.
Jam irgi būdavo gerai -
šiltą vištelės kiaušinį
išridendavo iš lovoje
susukto lizdo.
Pienelis - po nosim,
ožkelė mekena.
Ožiukai pasipila - kiek džiaugsmo!
Taip ir saugok, kad gaurų nenusviltų.
Katinas, kaip visuomet - ant krosnies,
o pakrosny - kapa pamatinių…
Atsilapoja durys ir visi išlekia
iki kito karto,
tik bluselės palikusios rauda.

* * *

Susigriebi - žmonės
keistokai žiūri į tave,
tarsi čia nebūtum gyvenęs,
neguldęs su jais pradalgių,
prie ruginės butelio nesėdėjęs.
Prisiims vakarop, po darbų,
kai į akis nekris tavo drabužis,
kai pajus, dar likę šiek tiek
to ano, trumpakelnio.
Žemaičių plentu dardės autobusai,
ilgai nenorėsi savęs išsiplėšti
tarytum sagos, netikėtai
stipriai prisiūtos.
Bet reiks.
Miestas lauks, akis pražiūrės,
o sulaukęs giliai atsidus:
"Kokį išleidom, koksai bepargrįžo…"

* * *
Pilnas sodas sušalusių obuolių -
pačioj spalio pradžioj
tvirtai įsikibusių į šakas
iki atodrėkio.
Trapūs kristaliukai
nudilgina liežuvį,
superšti gerklė
nuryjant pirmąjį ledą
kaip kadais,
po atlydžio,
varveklio gabaliuką,
pagardintą pastogės drebule.
Ko čirškiate, žvirbliai?

Sekundininkas

šiaurinio bokšto siena
būtų nyki,
jei ne laikrodžio
ciferblato lauku
keliaujantis sekundininkas.
Susiginčija su varpais
ir vėl kala kas žingsnis
vienodą melodiją,
kad kaskart bokštą
patiestų po savo kojom.