Čiurlionio įkvėpti

Dovilė Vainulevičienė. "Šventdubrė". 2003 m. R. Ropytės nuotr.

Nuo 1996 m. Kauno akvarelininkų sekcija, siekdama suburti ir paskatinti intensyvesnei kūrybai šios meno srities profesionalus, pradėjo rengti plenerus. Jungiančia tokių kūrybinių susibūrimų idėja tapo didžiausios Lietuvos upės - Nemuno - apylinkių vaizdavimas.

Šią vasarą akvarelininkai apsistojo Druskininkuose ir nutarė praleisti vasarą su M.K. Čiurlioniu. Galbūt šis noras atrodo per drąsus. Bet, matyt, ne vienerių metų akvarelės liejimo patirtis, kurią taip pat galima sieti ir su akvarelės liejimo praktika ar mokykla, subrandino dailininkus ne vien tik impresionistiniam peizažui, bet ir gilesniam dialogui su žymiausiu XX a. pradžios Lietuvos dailininku.

Visi plenero dalyviai turi savitą akvarelės liejimo braižą, kurio skirtingumas labiausiai ir buvo juntamas ligšiolinėse parodose. O štai paskutiniame plenere dailininkai sugebėjo savo skirtinguose stiliuose atrasti ir visus vienijantį muzikalumą, mistiškumą ir potėpio švelnumą - tai yra panaudoti žymiojo dailininko kūrybos savybes.

Muzikalumas akvarelininkų darbuose tarsi sutartinai pasireiškia ritmingu kompozicijų kūrimu. Menininkai dėlioja savo kompozicijas iš aukštesnių ir žemesnių gamtinių motyvų, grupuoja juos į atskirus planus, derina spalvinius niuansus, tarsi mėgindami suvokti, pajausti paties M.K. Čiurlionio pasaulio ir tikrovės matymą.

Ir anksčiau savo akvareles liejusi plačiais, energingais, bet kartu sutramdytais mostais Dovilė Vainulevičienė potėpius lengvai pakreipia, sugrupuoja. Augmenija jos darbuose ima linguoti tarsi pagal ramų muzikinį ritmą. Tai ypač juntama kūrinyje "Liškiavos piliakalnis". Elma Šturmaitė, kurianti abstrahuotas akvareles švelniomis, pastelinėmis spalvomis, lengvai pagauna Čiurlionio "Pasaulio sutvėrimo" mintį. Ji savo "Dangaus ir žemės dialogą" perteikia grakščiu žalsvos spalvos sūkuriu. Elma tarsi žaidžia šios spalvos niuansais - žalsvumo suintensyvėjimu ties sūkuriu ir prašviesėjimu ties sūkurio rūku. Jos paveikslas skamba tarsi vienas, tačiau labai energingas akordas.

Muzikinis ritmas padeda ir kitiems akvarelininkams, pamėgusiems ekspresyvių spalvų abstrakciją - Ritai Kišonienei ir Sofijai Rickevičiūtei. Jų gan chaotiški brūkšniniai potėpiai suklūsta, ima įsiklausyti vienas į kitą. Muzikos, o gal savo ošimo klausosi ir Genovaitės Motiejūnienės "Siluetai". Jos apibendrinta maniera lieti gamtos motyvai tarsi byloja, kad autorei yra artimas romantiškas, pasteliškas, gal kiek padailintas XX a. pradžios tapymo stilius.

Kiek mažiau muzikos juntama Algimanto Mikėno ir Josifo Judelevičiaus akvarelėse. Tačiau šių autorių kūriniai yra labai artimi kai kuriems paties M.K. Čiurlionio darbams. Mikėno "Čiurlionio kelias" tarsi alsuoja "Raigardo slėniu". Lig šiol autorius buvo abstraktesnis, mėgo perteikti savo emocijas, o Druskininkuose jo darbai įgavo daugiau konkretumo. Tai turbūt yra vienintelis autorius, kuriam reikėjo konkretesnio peizažinio motyvo. Tačiau iš esmės nei Mikėnas, nei Judelevičius labai nekeitė savo įprasto stiliaus, tik įsižiūrėję į Čiurlionio kūrybą pritaikė jai savo braižą.

Čiurlionio "Žiemos sonatą" išgirdo ir savaip interpretavo Eglė Petraitytė-Talalienė. Liedama "Sodybą Druskininkuose" ji panaudojo vieną iš pirmo žvilgsnio išties menką detalę - baltą kreidelę. Balti štrichai ir suteikė jos kūriniui čiurlioniško žavesio.

Mažiausiai prie Čiurlionio kūrybos taikėsi ir savo stilių keisti ar ką nors atrasti mėgino Emilija Jaudegytė ir Rimantė Ropytė. Jos išliko tokios pat romantiškos, nenutolusios nuo impresionistiško peizažo pavaizdavimo.

Ne tiek muzikinį ritmą, kiek pačios muzikos klausymo būseną pagavo Česlovas Banys. Gan proziškais pavadinimais - "Senieji "Draugystės" pastatai" ir "Šventdubrė" - jo darbai iš tikrųjų atrodo mistiški, paslaptingi, lyg būtų sukurti klausantis Čiurlionio simfonijos "Miške".

Kitaip savo santykį su Čiurlionio kūryba išreiškė Eugenijus Nalevaika. Jis tarsi susintetino muzikinių garsų, ritmo ir spalvų poveikį. Kūryboje visada išsiskiriantis originalumu, Nalevaika ir šį kartą liejo ne kokį nors konkretų, atpažįstamą motyvą, bet spalviškai asociatyvias "Vasaros impresijas". Abstrakčiame spalvinių dėmių, vingrių linijų debesyje lyg keliais stipriais muzikos garsais autorius sudėjo viską: ir spalvų simboliškumą, ir potėpio muzikalumą, ir vaizdo mitiškumą.

M.K. Čiurlionis išties davė progą akvarelininkams atsiskleisti, atrasti gal net patiems nežinomas galimybes ir sugebėjimus. Neatsitiktinai ši paroda atrado sau vietą Kauno filharmonijoje. Už durų skambant gyviems muzikos garsams (net ir padrikiems - per repeticijas), šie darbai įgauna dar gilesnę prasmę, tampa įtaigesni ir lengviau suvokiami.