Muzika

Dvimetė kelionė per Europą

Valstybinis Vilniaus kvartetas pabaigė ciklą "Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos vakarai"

Vytautė Markeliūnienė

iliustracija
Valstybinis Vilniaus kvartetas ir Mūza Rubackytė
M. Raškovskio nuotr.

Valstybinio Vilniaus kvarteto veikla šių dienų mūsų muzikinio gyvenimo kontekste išskirtinai nuosekli, originali ir imponuojanti. Vienų atlikėjų ar kolektyvų veikla susideda iš pavienių koncertų, pasirodymų festivaliuose, o minėtas stygininkų ansamblis šią, pavadinkime, tradicinę viešosios veiklos raišką nuolat papildo dar ir monumentaliais tęstiniais ciklais, liudijančiais atitinkamą profesinį mastą ir vaizduotę, muzikinio akiračio plotį bei perspektyvą ir erdvius kūrybinių užmojų horizontus.

Prisiminkime svarbiausius kelerių metų Vilniaus kvarteto veiklos štrichus: aštuoniais koncertais (1999-2000) šis ansamblis aprėpė visus L. van Beethoveno styginių kvartetus, per 2001 m. išgirdome šešių koncertų ciklą, skirtą romantinei ir lietuvių šiuolaikinei muzikai, o pastaruosius dvejus metus lydėjo penkiolikos Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos koncertai, išsidriekę per penkiolika vakarų Vilniuje ir dar trisdešimtyje Lietuvos miestų ar miestelių salių. Ciklą "Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos vakarai" Vilniaus kvartetas užbaigė praėjusį sekmadienį, lapkričio 23 d., Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.

Šis, trečias iš eilės stambus Vilniaus kvarteto (Audronė Vainiūnaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas) parengtas ciklas reikšmingas ne vien muzikiniu požiūriu. Tačiau pirmiausia reikėtų aptarti būtent jo muzikinį turinį - atlikta bemaž 50 kūrinių, didžioji jų dalis Lietuvoje skambėjo pirmąkart. Vis dėlto nesinorėtų apsiriboti vien įspūdingais skaičiais, nes muzikinė ciklo misija reiškėsi keliais lygiais - kruopščiai sudarytomis programomis, taikliomis žanrinėmis įžvalgomis (neapsiribota vien kvartetinėmis partitūromis), išsamiais muzikologės Onos Narbutienės komentarais.

Turint galvoje pirmą kartą tokiu būdu surinktą ir sukomplektuotą medžiagą, rengiant šį koncertinį ciklą susidurta su įvairiomis problemomis. Tai ir repertuaro atranka, ir muzikos, vėliau gaidų paieškos, ir žanrinės dramaturgijos apmatai, pagaliau konkrečių kultūrų muzikologinės apžvalgos, ne tik stabtelėjusios aptarti skambėjusios muzikos autorių darbus, bet ir nestokojusios istorinio konteksto, ryšių su lietuvių muzikais įžvalgų. Tad kiekvieno ciklo koncertas apėmė solidžią dviejų valandų programą, integravusią ir reprezentacinį, ir lyginamąjį, ir edukacinį elementus.

Tokios Vilniaus kvarteto ir jo bendradarbių pastangos neliko be oficialaus ir neformalaus atgarsio - kiekvieną koncertą sostinėje tradiciškai iškilmingu žodžiu pradėdavo konkrečios šalies ambasadorius ar kito rango tos valstybės atstovas, koncertai ir Vilniuje, ir kitose Lietuvos vietose nestokojo publikos dėmesio. Na, o stebint Vilniaus klausytojus, kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį lankiusius šio ciklo vakarus Taikomosios dailės muziejuje (būtent jame vyko visi, išskyrus paskutinį, koncertai), galima daryti išvadą, kad šio ansamblio meninė pasaulėjauta brangi ir artima gausiam publikos būriui, ištikimiems kamerinės muzikos gerbėjams, kurie šio ansamblio koncertams teikia kone savarankiško sezono statusą.

Svarbi ir pilietinė bei politinė "Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos vakarų" ciklo misija - ji ilgam įsimins kaip viena taikliausių, tauriausių mūsų valstybės eurointegracijos proceso kultūrinių gijų.

Prisimenant paskutiniąsias tris 2003-ųjų rudens programas - Didžiosios Britanijos, Portugalijos ir Ispanijos, - norėtųsi pabrėžti, kad Vilniaus kvartetas daugelyje koncertų atvertė pluoštą naujų partitūrų ne tik savo ansambliui, bet ir kitoms kamerinėms sudėtims. Greta E. Elgaro ir M. Nymano kvartetų išgirdome A. Blisso Kvintetą obojui ir styginių kvartetui, soluojant Linui Šalnai (rugsėjo 28 d., D. Britanijos programa), o su Portugalijos muzika (spalio 26 d.) susipažinome klausydamiesi L. de Freitos Branco Kvarteto ir J. Galvćo kvartetų fleitai, smuikui, altui ir violončelei (solo - Valentinas Gelgotas), taip pat J.D. Bomtempo Fortepijoninio kvinteto (fortepijono partiją atliko Birutė Vainiūnaitė). Apskritai koncertuose atlikta kiekvienos šalies muzika bylojo apie skirtingą tradicinę ir modernią stilistiką, apie tautinių bruožų apraiškas, tačiau Vilniaus kvartetas išliko ištikimas idėjai ne parodyti tuos skirtumus, bet paskleisti savito kolorito, temperamento, išraiškos versmes, liudijančias paraleles ir gyvybingą nacionalinį savitumą.

Paskutinis ciklo koncertas (lapkričio 23 d.) persikėlė į oficialesnę, iškilmingesnę erdvę - Filharmonijos salę, čia kvartetas kelionę po Europą užbaigė Ispanijos kamerinės muzikos programa. Kartu skambino ir pianistė Mūza Rubackytė, pastaraisiais metais su šiuo ansambliu parengusi ne vieną koncertą užsienyje. Baigiamoji programa turbūt dar labiau sustiprino daugelio klausytojų vaizduotėje įsismelkusį ispaniškos muzikos aromatą, apgaubtą andalūziško temperamento ir atmosferos I. Albénizo siuitos "Ispanija" pjesėse, palytėtose tradicinio gitaros monologo ar ritminio karščio. Šią tradiciją, laisviau ir drąsiau puoselėjamą, atpažinome J. Turinos partitūrose - Kvartete fortepijonui ir styginiams bei Serenadoje styginių kvartetui, - kurias atlikėjai ištapė įtaigia melodine ir harmonine ornamentika. Koncerto pabaigoje skambėjęs E. Granados Fortepijoninis kvintetas, išmoningai apipintas techniniais efektais, praskriejo įelektrintu sūkuriu, atskleisdamas pianistės M. Rubackytės ir Vilniaus kvarteto stygininkų intuicijos, vaizduotės ir orientacijos galias, ansamblinės būsenos autentiškumą ir profesinio arsenalo gyvasties pilnatvę.

Žinodami Vilniaus kvarteto idėjų spektrą, ansamblio brandos diktuojamus veiklos išraiškos tempus, galime nujausti, kad šį "Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos vakarų" ciklą turbūt netruks pratęsti nauja solidi programa, o jos jau lauks pagausėjusi, reikli ir ištikima publika.