Amerika svajoja, Europa meluoja

Alain Finkielkraut

Alainas Finkielkrautas - prancūzų filosofas ir eseistas. Jo kūryba ir dalyvavimas diskusijose apie svarbiausias visuomenines bei politines Prancūzijos problemas siejamas su ypatingu Finkielkrauto dėmesiu laisvės, tolerantiškumo, asmenybės ir karo, Holokausto problemoms. Jis propaguoja mažųjų tautų tapatybės tvirtėjimą, domisi Izraelio problemomis. Svarbiausios knygos: "Mąstymo pralaimėjimas", "Pasimetusi žmonija", "Nedėkingumas". Žurnalas "Kinas" yra spausdinęs (1993, Nr. 6) jo darbo apie postmodernizmą fragmentus. Su filosofu kalbėjosi žurnalistas Jacekas Żakowskis. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

Ar stebėdamas tai, kas vyksta aplink, bandote surasti nors kokį atsakymą į klausimą "Kas yra Europa?", kuris buvo iškeltas prieš keliolika metų vienos Jūsų knygos antraštėje?

Dabar tai dar sunkiau nei tada. Deja, Europos vienybė nyksta. Kai žiūri kad ir į prieš karą Irake vykusius amerikiečių, anglų, ispanų susitikimus, atrodo, lyg prie Atlanto įsikūrusi Europos dalis plauktų kažkur į kitą to vandenyno pusę.

Ar tuo norite pasakyti, kad Europa nebeegzistuoja?

Europa vis dar egzistuoja. Egzistuoja ir Amerika bei kelios Europos šalys, kurios iriasi Amerikos pusėn. Anglija, Ispanija, Italija, kai kurios pokomunistinės šalys - jau vandenyne.

O kur, Jūsų nuomone, yra Lenkija?

Lenkija bando plaukti kartu ir į Ameriką, ir į Europą. Tai nelengvas uždavinys, nes sunku plaukti iškart skirtingomis kryptimis. Sunku kurti europietišką ir amerikietišką tapatybę. Sunku būti kartu europiečiu ir amerikiečiu.

Kas dabar yra europiečiai?

Robertas Kaganas sako, kad amerikiečiai yra iš Marso, o europiečiai - iš Veneros. Man tai patinka. Tą tezę galima apversti ir pasakyti, kad žmonės iš Veneros yra europiečiai.

Vadinasi...

Europa ir Amerika priklauso skirtingiems pasauliams. Europa suvokia save kaip stebuklą ir pavyzdį visam pasauliui. Besiremiančios ūkiu, bendradarbiavimu, derybomis, kompromisais, konvergencija, nuolaidomis, pokalbiais, tvarkos stebuklas. Europiečiai nori nuosavu pavyzdžiu paskatinti kitus eiti jų pėdomis. Amerika taip pat laiko save stebuklu ir pavyzdžiu visam pasauliui. Tai geriausios iš visų įmanomų demokratijos stebuklas, kurį reikia dovanoti kitiems, o prireikus ir įvesti pritaikius jėgą. Europa - tai kompromisų stebuklas. Amerika - tai stebuklas, kurį reikia kopijuoti. Du šių dienų pasaulio stebuklai ilgai gyveno kartu, bet dabar pradėjo vienas su kitu konkuruoti.

Tačiau gal problema - ne tik Marso ar Veneros dviejų stebuklų kilmė, bet ir politinės filosofijos, kurios veikia europiečių ir amerikiečių mąstymą? Kai Kaganas sako, kad amerikiečiai yra iš Marso, o europiečiai - iš Veneros, Johnas Gray’us atsako, kad amerikiečiai yra kilę iš Hobbeso, o europiečiai - greičiausiai iš Rousseau. Tai reiškia, kad Europai ideali tvarka labiau asocijuojasi su įvairių subjektų harmonija, o Amerikai - su kova ir stipresniųjų pergale.

Tačiau amerikiečiai taip pat yra idealistai. Juk jie pradėjo Irako karą ne tam, kad prisigrobtų lobių, bet tam, kad sukurtų naują tvarką Artimuosiuose Rytuose ir kad įkurtų ten tikrą demokratiją. Už tvarką ir demokratiją jie yra pasiryžę pralieti savo kraują. Tačiau europiečiai savo ruožtu nori įtikinti pasaulį elgtis pagal europietišką bendradarbiavimo modelį. Jie nieko niekam nenori primesti. Daugių daugiausia jie gali paskatinti pavyzdžiu arba pagalba.

Ir viena, ir antra - vienodai mažai efektinga.

Arba visiškai neefektinga. Pasakyčiau, kad ir vieni, ir kiti atsidūrė aklavietėje, nes Amerika svajoja, o Europa meluoja. Amerika svajoja, kadangi demokratizuoti pasaulį yra nelabai realu, ypač demokratizuoti remiantis tankais ir raketomis. Europa meluoja pati sau, kadangi nenori matyti pasaulio tokio, koks jis yra iš tikrųjų. Europa nori suvokti pasaulį žiūrėdama į save. Taip ji pabandė sukurti JTO sistemą. Tačiau JTO negali sukurti globalios Europos. Europa - tai lokalus istorinis fenomenas, kuriam sunku apimti net tą vieną žemyną. Tai buvo akivaizdu per karą Jugoslavijoje, kur vietoj bendradarbiavimo ir dialogo kilo etninės žudynės. Platesniu mastu matėme tai JTO konferencijoje Durbane, kur vietoj bendradarbiavimo ir dialogo skambėjo pretenzijos ir kaltinimai.

Tai ką Jūs renkatės: svajones ar melą?

Nemoku taip pasirinkti. Bijau svajonėmis paremtos amerikiečių politikos, bet man nepatinka ir europietiška melo sau politika. Gal kol kas pakanka to, kad stebiu, kaip išsiskiria tie du keliai.

Didėjanti distancija tarp svajonių ir melo sau politikos dalija į dvi dalis ir Europą. Tad kyla klausimas, ar dabar, 2003-iųjų pavasarį, Europa vis dar gali įgyvendinti tą didžiulį istorinį kontinentinės bendruomenės projektą, kuris vos prieš kelis mėnesius veikė europietišką mąstymą apie ateitį? Ar po karo Irake dar tebeegzistuoja europietiška tapatybė?

Suvienytą Europą vis dar galima įsivaizduoti. Ji neturi nieko bendra su europietiška tapatybe. Tai galbūt didžiausias nesusipratimas tarp vakarinių ir centrinių europiečių. Centrinė Europa yra prisirišusi prie europietiškos tapatybės sąvokos. Tas prisirišimas pusę amžiaus buvo pasipriešinimo Sovietų Sąjungos dominavimui išraiška. Tačiau Vakarų Europos vienybė niekad nesirėmė bendra tapatybe. Vakarų vienybę kūrė vertybės, ypač žmogaus teisių. Pirmasis po karo besivienijančios Europos šūkis buvo: "Ne karui", "Ne rasizmui", "Ne šovinizmui", "Ne neapykantai". Tai neturi nieko bendra su jokia tapatybe. Tik todėl, kad rėmėsi vertybėmis, o ne tapatybe, Europos Sąjunga gali plėstis. Ir ne tik Centrinės Europos link. Dabar iškyla pirmosios islamiškos šalies - Turkijos - priėmimo į Europos Sąjungą problema. Jeigu mus sietų europietiška tapatybė, klausimų nekiltų, nes turkų tapatybė iš esmės kitokia. Tai - kita civilizacija. Tačiau kadangi mus sieja konkrečios vertybės, galima paklausti, ar Turkija tinka Europai remiantis tam tikrais kriterijais. Ar gerbia žmogaus teises? Ar panaikino mirties bausmę? Ar Turkijoje egzistuoja žodžio laisvė ir ar ten gerbiamos mažumų teisės? Jeigu taip, nėra esminių kliūčių, kad Turkija būtų priimta į Europos Sąjungą. Jeigu žmogaus teisių Turkijoje laikomasi, vadinasi, turkai yra europiečiai, ir nėra jokių priežasčių jų nepriimti.

Man sunku patikėti, kad egiptiečiai taip pat bus europiečiai, kai Egipte bus laikomasi žmogaus teisių.

Tai ir yra esminis skirtumas tarp mūsų, apie kurį jau kalbėjau. Jūs esate vis dar prisirišęs prie tradicinės tapatybės sąvokos. Mes, Vakarų žmonės, tai jau praėjome. Šiandien Europa yra greičiau aukščiau nacionalumo ir tam tikra prasme poeuropietiška. Tai patogaus ir nepavojingo gyvenimo bendruomenė, ūkinė ir administracinė bendruomenė, kuri iš esmės atsižadėjo tapatybės. Šia prasme tai jau didelis ekonominis, bet jau nebe politinis projektas. Politinė bendrija reikalautų kurti bendrą tapatybę, bet mes jos atsižadame. Tai taip pat vienas įtampos tarp amerikiečių ir europiečių židinių. Amerikiečiai turi amerikietišką tapatybę ir kitų tapatybių žmones mato kaip savo priešus. Europiečiai kaip savo priešą mato pačią tapatybę. Kiti priešai mums nėra akivaizdūs.

Pradėjome nuo to, kad europiečių keliai, ko gero, skiriasi, nes dalis Europos plaukia Amerikos link. Ar matydamas, kaip kai kurios šalys tolsta nuo Europos, Jūs ir toliau tikite, kad vis dar galima bendra Europos gynybos ir užsienio politika, europiečių armija ar bent jau policija?

Europos gynybos politika man visada atrodė tam tikras pokštas. Europiečiai negalvoja apie karą. Jie tiki pasauliu be priešų. Europietiškas ginklavimasis - tai greičiau ritualas, o ne realus bandymas užtikrinti savo saugumą karo atveju. Net po rugsėjo 11-osios jokia Europos vyriausybė nepasiryžo padidinti gynybos biudžeto. Ir jokia Europos valstybė nepasistengė sukurti bendros europietiškos gynybos struktūros. Jeigu rugsėjo 11-ąją būtų atakuota Europa, jokia Europos šalis nebūtų galėjusi atsakyti kariniais veiksmais. Niekas net nebandytų taip pasielgti, nebent būtų skirta daugiau dėmesio europietiško stebuklo eksportui į kitus pasaulio regionus. Todėl Europa niekad nebus supervalstybė, galinti lygintis su Amerika.

Tai kaip Jūs įsivaizduojate tolesnę Amerikos ir Europos civilizacijų susidūrimo eigą?

Europietiškai, t.y. be fejerverkų. Europos karalystės ir Europos imperijos neįmanoma įsivaizduoti. Europa remiasi dviem neiginiais. Ji atmeta tikėjimą, kad tauta yra galutinė politinė visuomeninio gyvenimo forma, ir atmeta siekį sukurti imperiją. Europos imperija, stojanti prieš amerikietišką imperiją, būtų Europos, kurią dabar pažįstame, pabaiga.

Tačiau stebint tai, kas dabar vyksta, matant politinio mąstymo amerikonėjimą ne tik Londone, bet ir Madride, Varšuvoje, Prahoje, Budapešte, Romoje, ar nekyla įspūdis, kad taip gali įvykti Europos Sąjungai išsiplėtus?

Tokia pagunda gali atsirasti, tačiau net jei ji taptų labai stipri, net jei amerikonėjimas bus vis didėjanti tendencija, realybė neleis, kad taip įvyktų. Iš keliasdešimt kelių šalių susidedanti Sąjunga turės tiek vidinių problemų, jai reikės tiek kompromisų, tiek sunkių sprendimų, kad numatomoje ateityje ji turės jėgų užsiimti tik savimi ir niekuo daugiau. Didžiausia rizika, prieš kurią atsidūrė Sąjunga, yra helvetizacija. Tai rizika, kad Europa taps autistiška, užsidariusi sala, užsiėmusi savo nuosavu organizavimu. Lengvai galime tapti kokia nors nauja Šveicarija. Galime būti taip užsiėmę savimi, kad prarasime bet kokį susidomėjimą viskuo, kas vyksta aplinkui. Galime turėti tiek neišsprendžiamų savo problemų, kad globalinės atsakomybės sąvoka taps mums visiška egzotika.

Ar neatrodo, kad tik dabar įžengiame į ilgą ir aštrų konfliktą su arabų šalimis? Koks, Jūsų manymu, jis turėtų būti?

Bijau, kad mes neįvertiname šlykštaus arabų pasaulio pažeminimo jausmo. Tas jausmas daugiau ar mažiau lydi arabus jau ne vieną amžių ir visada jam iš paskos seka kokio nors keršto troškimas. Tačiau dabar arabų pasaulis yra pakankamai silpnas. Nei arabų armijos, nei ūkis negali efektyviai pasipriešinti Vakarų armijoms ir ūkiui. Tai dar labiau pagilina pažeminimą ir liepia ieškoti naujų revanšo galimybių. Svajonės apie kerštą dabar formuos daugelio islamo sekėjų mąstymą. Konfliktą dabar sunku įsivaizduoti. Tačiau Europoje gana gerai žinome mechanizmą, kurį Istvanas Bibo vadina "antidemokratiniu nacionalizmu". Jam veikiant, žmonės iškelia tautiškumą virš laisvės poreikio. Bijau, kad po karo Irake islamo šalių ateitis priklauso "antidemokratiškiems arabų nacionalistams". Arabų nacionalizmo sustiprėjimas bus pergalės prieš Saddamą kaina. Dabar bus dar sunkiau sukurti kokią nors naują tvarką. Kokia gera tvarka gali atsirasti pasaulyje, kuriame vis daugiau žmonių vertina nacionalines tarpusavio sąskaitas labiau už laisvę? Greičiau mūsų laukia ilgai besitęsiantis ir skausmingas susidūrimas tarp dviejų kovoje stiprėjančių tapatybių - arabiškos ir amerikietiškos.

O kur toje kovoje bus Europa?

Norėčiau klysti, bet bijau, kad artimiausiais metais Europa pirmiausia bus užsiėmusi savimi.

Pagal "Polityka" parengė Kora Ročkienė