Siuntinys į tylą

Arūnas Spraunius. Tylos. Novelės. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, 107 p.

Arūno Sprauniaus knygoje "Tylos!" lyg fotografijų parodoje išeksponuoti įvairūs Lietuvos socialinės tikrovės vaizdai. Fotografuota vienkartiniu "Fujifilm" fotoaparatu, o 15 pakabintų fotografijų (15 novelių) lyg ir sudaro ekspozicijos esmę, t.y. anksčiau minėtą knygą.

Jau nuo seno fotografuojama absoliučiai viskas - šiukšlės, apsilaupę paviršiai, kūnai, miestai ar gamtovaizdžiai, todėl paėmęs į rankas fotoaparatą turi turėti ne tik "gerą akį", bet ir temą ar objektą. Kokias temas ir objektus renkasi A. Spraunius? Tai - nematomi ir užmiršti boleslovai, elenos, dinos, albinai, kasdien važinėjantys miesto autobusais, besimaudantys pirtyse ar perkantys parduotuvėje ryžius. Jų fone - tamsūs bendrabučių koridoriai, kaimo mokyklų klasės, Lietuvos miestų ar sostinės vaizdai.

Knygos anotacijoje teigiama, kad autoriaus "stiliui yra būdingas konstruktyvumas, ironija, absurdo elementai, o regzdamas intrigą, tolimos istorijos faktus jis neretai supina su dabarties įvykiais; ryškindamas veikėjų charakterius - suteikia jiems kontrastingų bruožų ir sulaukia netikėtų poelgių", todėl skaitydamas knygą to ir tikiuosi.

Pirmoji novelė "Silentium" (spėju, ji tiesiogiai susijusi su knygos pavadinimu) primena klasikinę tragediją, nors autorius ir stengiasi "nuslysti nuo formalių žanro reikalavimų". Piešimo mokytojo paveikslas stereotipinis. Iš pažiūros tai mokinių terorizuojamas, ordinarus, pilkas, beveidis visuomenės produktas, piešimo pamokoje užduodantis piešti Mažąjį Princą. Novelės gale autorius vaizduoja "netikėtą" mokytojo poelgį (kartu ir tragišką mokomosios klasės atžvilgiu) - šis "gipsiniais rombais, rutuliais, trapecijomis, piramidėmis, apgaulingai gremėzdiškomis vielos konstrukcijomis išdaužo kabineto langus". Veikiausiai tai reiškia drąsą iš nevilties, visai logišką charakterio raidai ir gerokai prieštaraujančią skelbtam "netikėtumo" principui. Tačiau finalinė scena su "kabinetan įsiveržusiu ankstyvo pavasario vėju" gali sukrėsti bet kurį provincijos mokytoją, skelbdama pergalę prieš nepaklusnų mokinių pasaulį.

Novelės "Pirtis" personažai - keturios moterys. Tiesa, yra dar ir pirtininkas Albinas, tačiau jis labiau primena dekoraciją. Veiksmo vieta - sauna, kurioje "kiekvieną trečiadienį renkasi keturios žavios, protingos ir, be abejo, savarankiškos moterys". Novelės veiksmas kuriamas nerišliai ir nemotyvuotai, deja, užuot pagaminus Netikėtumą, personažai viso labo įkalinami neautentiškuose vaidmenyse. Margaritos, Monikos, Elenos ir Kotrynos pokalbis (sudarantis novelės šerdį), A. Sprauniaus manymu, veikiausiai turėtų atskleisti moters sąmonės prigimtį, bet greičiau demaskuoja tradicinį autoriaus nusiteikimą. Moterys nėra visiškai užguitos: joms "siekiant sėkmės, reikėjo nuolat patirti sunkumų", užtat kiekvieną savaitę "galėdavo išsinuomoti nedidelę sauną". Autoriaus požiūriu, tai reiškia laisvę ir jų sėkmę. Kodėl moterys laisvalaikiui leisti renkasi sauną (lyg trečiadienio popietę nebūtų kur nueiti), kodėl jos ten kalbasi apie orgazmą, krikščionybę, "kūno ir sielos ribas" (lyg moterys neturėtų apie ką kalbėti), kodėl pirtininkas Albinas visada gašliai nužiūri Moniką (daug labiau tiktų atbukęs Albino žvilgsnis - kaip abejingai žiūri valytojos vyrų tualetuose) - visa tai nepaaiškėja net ir užvėrus saunos duris.

Dvasiškai artima novelė - "Ryžiai globalizacijoje". Trumpas turinio atpasakojimas: rašytojas skaito H. Hesse’s tekstą ("apie budistų vienuolį, bambukų giraitėje gaminantį kuklų maistą iš ryžių"), o vėliau ir pats nusprendžia išsivirti ryžių, tačiau jo kulinarinį polėkį sužlugdo žmona. Hesse’s skaitymą (šioje novelėje), matyt, reiktų suvokti it dvasinio, nekasdieniško, intelektualaus gyvenimo simbolį, priešpriešą lėkštam, rutininiam, banaliam rašytojo žmonos gyvenimui. Suniekindama rašytojo norą "pasinerti į Rytų virtuvės paslaptis", šioje novelėje - pakylėtą veiksmą, ji reprezentuoja žemę, inertišką ir sunkią materiją. Gal tai ir yra anotacijoje pateikta autoriaus savybė - išryškinti veikėjų charakterius suteikiant jiems kontrastingų bruožų? Gal tai novelė-išpažintis? Laimė, autoriaus žmona nėra tokia žiauri kaip Arthuro Lee Kopito pjesės "Tėti, vargšas tėti, mama pakorė tave spintoje, o man taip liūdna" herojė madam Rouzpetl, laikanti savo pačios nužudyto vyro iškamšą spintoje.

Lietuviai yra duonos valgytojai. Niekur pasaulyje nemačiau tiek duonos ir konditerijos kepinių rūšių, kiek jų yra Lietuvoje. Šią, sakyčiau, išskirtinę Lietuvos padėtį nagrinėja novelė "Konditerinė istorija" (už tokią įžvalgą autorius, žinoma, vertas pagyrimo). Tiksli veiksmo data nenurodoma, tačiau iš pasakojime dalyvaujančių veikėjų (kunigaikščio Mindaugo, Livonijos vyskupo Alberto, nukirsdinto krivio) reiktų įsivaizduoti ikikrikščionišką Lietuvą. Čia išsipildo anotacijos pranašystė - "tolimos istorijos faktai susipina su dabarties įvykiais", o tai pasireiškia tuo, kad į bandelių kepimo įstoriją įsivelia "dabarties" sąvokos - ISSO kokybės sertifikatas, Lietuvos integracija į bendrą Europos rinką, Vakarų investuotojai ir t.t. "Bulkos Dumšlela" istorija plėtojama miglotai, tačiau naratyvą apčiuopti įmanoma. Pritrenkia novelės pabaiga: "o ragai gaudė ir trimitai aidėjo, cimbolai nerimą sėjo, mergelės žolynais kaišėsi […], sanctus dominus, saduto čiūto, ir štai nežinia, iš kur konditerijos istorijos scenoje pasirodo Jis". Perskaičius kyla daugybė klausimų, pvz., kodėl Jis yra parašytas didžiąja raide, kodėl Jis turi pasirodyti, kas tas Jis? Gal tai E. Rakauskaitės šokoladinis Kristus? Postmoderniam skaitytojui, žinoma, smagu, kai autorius manipuliuoja istoriniais, kultūriniais, literatūriniais faktais. Tačiau šioje novelėje istoriniai etc. fragmentai ir dabartis nesusijungia. Charakteriams trūksta praktiškumo, o fikcijai - vaizduotės. Autorius nesugeba atgaivinti sukauptų žinių, tad jos ir nevirsta nauja būtimi, veikiau primena medinius sąnarius, kurie tik trukdo teksto kūnui judėti.

Kiekvienas rašytojas galvoja apie skaitytoją. "Apie kokį pavyzdinį skaitytoją rašydamas svajojau aš?" - savęs klausia Umberto Eco. Apie žaidžiantį - toks, atrodo, buvo Eco atsakymas. Apie kokį pavyzdinį skaitytoją svajoja A. Spraunius?

Aišku viena - skaityti ir žaisti su Arūno tekstais sunku net ir tada, kai knygos viršelis nuoširdžiai pluša (R. Šileikos nuotraukos) knygos, kaip prekės ženklo, naudai.

Šarūnas Monkevičius