Plunksnuota klasika

Ričardas Nemeikšis. "Šou"

Šiuo metu "Projektų pristatymų" galerijoje veikia Ričardo Nemeikšio kūrybos paroda. Drįsčiau teigti, kad Nemeikšio vardas tikrai mažiau linksniuojamas kultūrinėje žiniasklaidoje ar jos užkulisiuose, nei kai kurių kolegų iš "Angies" kompanijos (pavyzdžiui, Jono Gasiūno ir kt.). Todėl paroda - gera proga išvysti ne tik dabartinę autoriaus raišką, bet ir susidaryti vaizdą apie jo kūrybą, jos ypatumus.

Parodoje eksponuojami vos trys Nemeikšio kūriniai, tačiau įspūdingo, net gigantiško formato (pvz., "ŠOU" - 210 X 520). Pats dailininkas savo meninės veiklos atspirties tašku laiko tapybą; ir, regis, nuo tapybos specifikos labai nenutolsta. Tiesa, dažu užteptą foną bei iš plunksnų ar putplasčio sutvertas formas geriau vadinti asambliažu ("Šviesos sparnai", "Maldelė - užkeikimas - VISKAS BUS GERAI"), bet kompozicija "ŠOU" - tikrų tikriausia tapyba, kaip mes ją paprastai įsivaizduojame.

Norint apibūdinti šių milžiniškų darbų skleidžiamas reikšmes ir nuotaikas, peršasi skirtingi, lyg ir ne itin tarpusavyje derantys epitetai. Vietoje gestiško, ekspresionistinio prado, tikėtino turint omenyje Nemeikšio kūrybos kontekstą, regiu klasikinės dailės reminiscensijas. Juk tokius formalius dailės kūrinio bruožus kaip simetriška, darni kompozicija, formų bei nuotaikų harmonija paprastai vadiname klasika. Greta rimtumo - modernistiška ironija. Solidūs, geometrinių formų objektai ir motyvai kuriami iš nelabai solidžių, anaiptol neamžinų medžiagų - plunksnų, putplasčio. Hipertrofuotų mastelių, pritvinkę sąmoningai pabrėžto kūniškumo, masyvūs ir apibendrinti pavidalai atrodo tarsi pašaipi variacija neoklasicistinės dailės tema ("ŠOU"). Lakoniškas, griežtas vertikalios plokštumos ir tūrinio, trimačio stačiakampio ansamblis groteskiškai papuošiamas mielais rusvais minkštučiais sparniukais. Beje, čia svarbus ir dar vienas "formalusis" veiksnys - spalva. Dailus saldžiai rausvas ar dangiško mėlio fonas - dar vienas ironijos išraiškos būdas. Pasitelkiamas ir šriftas - kaip prasminis bei kompozicinis elementas.

Manau, viena R. Nemeikšio naudojama medžiaga ypač verta dėmesio. Plunksnos - gal ne itin novatoriška, tačiau iškalbinga medžiaga. Šiuo atveju "plunksnuotos" formos yra nepaprastai išraiškingos, emocingos. Švelni, lengvutė plunksna instinktyviai kelia asociacijų su sparnais, paukščiais, angelais, pagalvėmis, minkštu patalu bei saldžiu miegu. Visi išvardinti "archetipai" taip pat turi ištisą "reikšmyną": mitiškas paukščio gebėjimas atgimti, skrydžio laisvė, nežemiškas angelo grožis ir globa, saldi miego palaima, mirtis, amžinas miegas.

Stebint truputį ironiškas, tačiau dailias ir estetizuotas, efektingas formas, svarstant nesudėtingas jų reikšmes, kyla neaiškumų. Ar saldus dekoratyvumas, sentimentalūs įvaizdžiai nėra kūrybingumo krizės, aklavietės priedanga?

Kita vertus, eklektika, popkultūros elementai ir menas seniai nebelaikomi antonimais. Autorius sako, kad jo darbai - tai reakcija "į šiuolaikinės meninės ir apskritai realybės mestą iššūkį". Taigi su gyvenimo grimasomis padeda kovoti užkeikimai ir maldos ("viskas bus gerai"), organiškai įpinami į kūrinio struktūrą. Arba deklaruojamas optimizmas, tikėjimas ("Šviesos sparnai"). O meninė realybė transformuojama į klasikinę dailę menančius gigantus, plunksnų "dekoru" besipuikuojančius pavidalus.

Menas įprastas, bet vis tik ne taip jau paprastai perskaitomas - todėl įdomu, kaip jį skaito mokiniai.