Literatūra

Tomas THØFNER

vertimai

iliustracija
Tomo Kaunecko fotografija

Įėjimo malda

greit išnyks
vakaras
kaip suspaustas kumštis
kad

atsidaro
staiga atsidaro
vienas vakaras
ir sapnai

atsidaro
ir tu
tavęs nebebus jau
vieną vakarą

Yra tai kas vyksta

Mestas akmuo į vandenį.
Pastebi savo koją miegant ir kalbiesi su savimi.
Nuskandini savo spjūvį ir palaistai suvytusį augalą.
Pamatai draugą paskutinįsyk ir eini pro šalį tos vietos kur
gyvenai.
Stovėjimas bažnyčioj svetimoj šaly fotografijoje iš
paskutinių atostogų.

Kokia vasara

Langų kryžius atsistumia.
Naktis negali miegoti.
Nežinomas mėnuo
iš lėto kaip druskos kristalai
užlindo
tarp birželio ir liepos.

Pakeliui

Ji žino, kad durys atidarytos
ir suka ratus aplinkui,
galimybių ir kreivų kampų mieste.
Ji įtikino save
ir padiktavo sąlygas,
ir pamojo ate jau antrąkart
(pasirodo, jiems buvo pakeliui).
Ji pamatė savo pačios baimę
ir kiaurai suprato,
ji buvo apmokyta idiotų
ir surado išmintį juose.
Saulė šviečia zigzagų serijomis,
ji turi staiga apsispręsti, bet:
palikti ar būti paliktam
yra visai tas pat.

Saulėlydis, paros

Saulėlydis kybo danguj
kaip paveikslas, kuris panašus į jį.
Du šunys bėga vienas paskui kitą šviesoj
iš reklamos iškabos šalia bevardžio medžio.
Visą dieną temperatūra kilo;
pradžioj manei, kad daugiau jau negalėtų kilt,
paskui, kad niekad nesiliaus kilus.
Dabar tamsa ir vandenynas.
Žvaigždės ir šviesos girliandos iš kruizinių laivų
sudėlioja daugiau taškų nakty.

Tai, ką turėjai žinoti

Tai, ką turėjai žinoti,
tiesos, sprendimai,
atsakymai, kryptys, kurios
atrodo paslėptos
būtent tame dalyke,
kad turėjai žinoti,
suprast, pripažinti, įžvelgt,
kad gali matyti,
kad aklas esi,
kad turi vietos jausmą
pakankamą ir to pakanka tik tam,
kad surastum save
klaidingoje vietoj,
pakeliui į klaidingą
kryptį, klaidingo tikslo
link. Ką gi
darai tada? Bet, atrodo,
nelieka ką kita daryti,
nei iš tikrųjų turėti,
žinoti daug
ir visiškai pro pirštus.

Dienos likučiai

Neleisk dienos likučiams vestis tavęs aukštyn
atsakomybės tempu, bet į apačią leiskis ir
bulvarais, tiesiai jais tu nudroši
kaip vaikas su topolių žiedais, kurie krenta
persisukusioj perspektyvoj ant šono,
kai eini rūmų kryptim prieš pabaigą
pro jų spiegiantį šviečiantį langą.

Tai greičiausiai budrumo būsena,
palaidota padalytame miego priemiesty,
tu visada žinosi kelią ten,
nors neprisimeni jau kelio į mokyklą
arba kur tiksliai padėdavai motinai apsipirkt,
ar eisi drąsiai ir ramiai rūmų link,
ar žinai, kas laukia ten viršuj viduj?

Eiti pro šalį savęs

Visi tie vieniši
žmonės peronuose,
kurie spoksodami sustingsta vietoje.

Ten buvau aš,
Nordhavn stotyje,
pavėlavęs į traukinį.

Kupė imu abejoti:
ar aš - tai jis, kuris sėdžiu ir žiūriu,
ar tas, kuris vengia žiūrėti
dėdamasis, kad skaito?

Džiaugsmas - dėl to,
kad buvau mergaitė kampe
su ašaromis akyse ir didele šypsena -
išlipo į Hoje Tåstrup.

Praėjusią savaitę, vakar

Eluard


Praėjusią savaitę mielai pasveikinau nerūpestingumą
su perpildytu liūties tiktai lašu
tik žodžiu iš knygų tavo lentynoj
aš išgirdau savo šypseną tavo balse

Vakar vidurdienį ketinau
mylėtis
saulė buvo kalta

tu metei šešėlį

Ką galima būtų padaryti angelui

Kas yra tai, ko trokši?
Patikimas klausimas.
Kažkas, ant ko galima būtų leisti rankai slysti.
Nauji vandenys galvoje.
Audra valgomajame kambary.

Aš galiu skaityti tik tavo mintis
Jeigu tu jas užrašysi,
ir aš žinau, kad jos daugiau nebėra tavo.
Tu sėdi kampe
kaip vaikas, kuris liovėsi erzint kitus,
o dabar erzina desperatišku nebylumu.

Norėčiau turėti pažadą, kurį galėčiau tau duoti,
bet ką tu sakai vedliui šuniui?
Jokia gėda būti aklam, mano angele.

Išėjimo malda

Kaip su tiek daug kitko būna sunkiau
suprasti asmenybę,
bet kai laikas yra užimtas kitkuo,
šviečia nauja ir paprasta priežastis virš paveikslo:
Štai Escherio laiptai, nupiešti mūsų žingsniams.
Kiekvienas aha yra šventas.
Apleista tiesa.
Ramybės ritmas, pasileidžiantis kūne
ir tampantis šiluma už kažkokio veido.
Liepsnos, šokančios pilkšvame žiediniam kopūste.
Šito neužrašyk!
Nes turime kai ko dar išmokti iš angelų,
kurie juokiasi iš šitų keistų pastangų atskirti.
Jie jaučia kaip raštai jokios užuojautos trumpiems
gyvenimams
ir stebisi savotiškai efektyviai dėl rankų,
kurios mano turėjusios vardus savyje.
Būni bandomas žvilgtelt pavydo mirksniu
jų besistebinčiose akyse, bet tai neįmanoma.
Užrašyk tai!
Nes paguoda yra visame, kas neįmanoma.

Iš danų k. Vertė Neringa Abrutytė
_______________________
Tomas THØFNERIS gimė 1969 metais, studijavo danų filologiją ir komunikaciją. Išleido keturis eilėraščių rinkinius. Redaguoja poezijos žurnalą "Hvedekorn". 2000 metais apdovanotas Michaelio Strunge’s premija už rinkinį "Minties alchemija" ("Tankens alkymi")