Man gaila varniukų

"Pažadas"

Man gaila varniukų, kuriuos šaudo ir ėda lietuvių bajorų palikuoniai. Tuos išpurtasnukius nuolat reklamuoja LTV "Panorama". Varniukų valgymas joje užima tą vietą, kuri anksčiau buvo skirta kultūrai. Pastarosios "Panorama" nemėgsta, nežino ir nenori žinoti. Jei būtų atvirkščiai, varniukai ir toliau gyventų kelis šimtus metų, nes nerūpėtų žiniasklaidai ir niekas neskatintų vadinamųjų bajorų perimti klasiko aprašytų būrų manieras. (Beje, man jie labiau primena kinų "kultūrinės revoliucijos" fanatikus, kurie kadaise išgaudė visus Kinijos žvirblius.) Jaučiu varniukams simpatiją, nes vedžiodamas savo šunelį turiu daug progų stebėti ką tik išsiritusius, bet labai smalsius ir aktyvius paukščiukus. Žiniasklaida - baisi jėga. Nenustebsiu, jei netrukus Lietuvoje atsiras kinų palikuonių, kurie, stebint susidomėjusiai "Panoramai", ims rengti šunų puotas. Gali atsirasti ir kanibalų palikuonių, panorusių atgaivinti senas tradicijas, tačiau jie greičiausiai sudomins Kristupą Krivicką. Manau, kad pastarasis gali paprašyti kanibalų prieš kamerą pakartoti jų ritualus. Sunku nuspėti, kuo tai gali baigtis. Didžiausio reitingo, aišku, sulauktų pats Krivickas kanibalų puode, bet apie tai dar anksti svajoti.

Kad jau prasidėjo vasara, galima suprasti vien pažvelgus į televizijos programas. Vadinamosios žvaigždės masiškai traukia prie vandens telkinių, padaugėjo "realybės" šou, reklaminių akcijų bei kartojamų filmų. Būti vartotoju - nelengvas darbas. Vienąkart pabandžiau pažiūrėti, kaip bajorų palikuonius primenantis Marijonas Mikutavičius reklamuoja kažkokią firmą, ir neapsakomai pavargau. Todėl lieku prie filmų.

Liepą kino ekranuose pasirodys garsusis Romano Polanskio "Pianistas", o LTV (15 d. 20.50) siūlo prisiminti 1979 m. šio režisieriaus kurtą filmą "Tesė", kurį Polanskis dedikavo savo tragiškai žuvusiai žmonai Sharon Tate. Tai anglų klasiko Thomaso Hardy romano ekranizacija, beje, paskatinusi kinematografininkų susidomėjimą šiuo beveik užmirštu rašytoju.

Filmo herojė - neturtinga mergina iš senos giminės - išsiunčiama pas savo turtingus aristokratus giminaičius. Tačiau iš tikrųjų tie žmonės yra nuvorišai, nusipirkę vardą. Tesę suvedžioja, ji praranda garbę ir ritasi vis žemyn.

Filmas pelnė "Oskarą" už operatorių Ghislaino Cloquet ir Geoffrey Unswortho darbą. Neatsitiktinai labiausiai ir įsimena nepaprastas vizualus šio ilgo (net 170 min.) filmo grožis ir kruopščiai atkurta Viktorijos laikų Anglijos atmosfera. Ir, aišku, įsimylėjęs žvilgsnis, kuriuo Tesę - Nastasją Kinski - apdovanoja režisierius. Filmas suteikė Kinsky žvaigždės statusą, tačiau patyrė finansinį fiasko.

Lasse’s Halströmo gerbėjus (žinau, kad pas mus jų nestinga) pradžiugins LNK. 15 d. 21.10 LNK rodo 1999 m. sukurtą filmą "Sidro namų taisyklės". Tai taip pat ekranizacija. 1985 m. parašyto romano autorius Johnas Irvingas pats parašė scenarijų. Veiksmas nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus. Homeras Velsas (jį vaidina būsimasis "žmogus-voras" Tobey Maquire’as) yra našlaitis, jis užaugo vaikų prieglaudoje, įsikūrusioje kažkur kaimo regione, griežtai prižiūrimas daktaro Vilburo (Michael Caine). Jaunuolis padeda gydytojui rūpintis pamestais vaikais, kartais net asistuoja gydytojui darant nelegalius abortus. Tačiau Homeras yra įsitikinęs, kad tai negerai, o Vilburas tiki kiekvieno individo teise rinktis. Filmas prasideda, kai naivus Homeras atvyksta į Sidro namus ir netrukus įsimyli karo lakūno sužadėtinę Kendi (Charlize Theron)…

Hallströmas siekė sukurti emocionalų filmą apie brendimą, kuris galėtų sudominti įvairią auditoriją.

Jeigu jums, kaip ir man, nepasisekė su kaimynais, rekomenduočiau 1999 m. Joshua Klausnerio psichologinį trilerį "Ketvirtasis aukštas" (LNK, 13 d. 24.00). Sužinosite, kad gali būti ir blogiau. Filmo herojė, jauna interjerų dekoratorė Džeinė (Juliette Lewis), paveldėjo iš savo mirusio giminaičio butą Niujorke. Tačiau netrukus ji sužino, kad butas išnuomuotas. Dėl visko kaltas pavojingas ekscentrikas, kuris paverčia merginos gyvenimą pragaru. Filme pamatysime įdomius aktorius Williamą Hurtą, Shelley Duvall.

Apie kaimynus ir kitas šios savaitės trileris - Mathino Ledoux "Veidas" (TV4, 18 d. 20.50). Rašytojas Žanas (Jean-Hugues Anghede) ir jo žmona Mišelė (Clotilde Courau) gyvena mažame butuke Paryžiuje. Vieną dieną jie sužino, kad tapo kaimyno, kurio niekad nebuvo sutikę, paveldėtojais. Nežinomasis paliko jiems didžiulį namą su dviem sąlygomis, tačiau įdomiausia, kad jis poros miegamajame buvo slapta įtaisęs videokamerą. Tačiau ir tai ne pats didžiausias rašytojo atradimas…

Aš mielai įkelčiau videokamerą pas savo kaimynus, tik ne tam, kad stebėčiau jų miegamąjį, bet tam, kad pagaliau sužinočiau, ką jie kala jau visus metus. Anksčiau jie tik varydavo naminukę, gal dabar užkalinėja jos aukas?

"Snobo kine" (LNK, 19 d. 22.35) - filmas kino žinovams. Mat Eliaso Merhige’o "Vampyro šešėlis" (2000) bando atkurti vieną paslaptingiausių kino epizodų - Friedricho Wilhelmo Murnau "Nosferatu" sukūrimo istoriją. Veiksmas nukelia į 1921-uosius. Murnau vyksta filmuoti natūraliose dekoracijose Bramo Stokerio "Drakulą". Tikras perfekcionistas Murnau pakviečia aktorių Maxą Schreką vaidinti grafą Orloką. Greitai visa filmavimo grupė ima šiurpti nuo aktoriaus darbo "metodų".

Merhige’as savo filme pasinaudojo sena legenda, esą "Nosferatu" Murnau filmavo tikrą vampyrą. Amerikietis Mehrige’as su neofito įkarščiu atkūrė nebyliojo kino stilių ir atmosferą, neurotišką savo herojų prigimtį, į pirmą planą iškeldamas vampyrišką kiekvieno meno, bet ypač kino, prigimtį.

Šitą postmodernistinį reginį prodiusavo aktorius Nicolas Cage’as. "Vampyro šešėlyje" pamatysime Johną Malkovichių, Willemą Dafoe, Catherine McCormack.

Nežinau, kaip jūs, bet aš labiau mėgstu paprastą, prie dokumentinio tikrovės vaizdavimo vis labiau priartėjantį vaidybinį kiną, kuris savo gilias metaforas kuria iš kasdienybės vaizdų. Ypač tai sekasi belgams broliams Lucui ir Jeanui-Piere’ui Dardenne’ams. 1996 m. jų sukurtas "Pažadas" (LTV, 17 d. 22 val.) - iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija apie paauglį, kuris bet kokia kaina nori padėti tėvo statybose žuvusio afrikiečio nelegalo žmonai ir vaikui. Tačiau už šios istorijos ryškėja ir kita - neatsitiktinai filme cituojamas Fiodoro Dostojevskio "Brolių Karamazovų" fragmentas apie tai, kad šiame pasaulyje kiekvienas yra kaltas kieno nors akyse.

Dokumentišku tikrumu ir lyrika paperka ankstyvasis Bachtijero Chudojnazarovo filmas "Koš ba koš" (TV4, 19 d. 20.50). 1993 m. Venecijos "Sidabriniu lokiu" apdovanotas filmas, regis, kurtas pilietinio karo siaubiamoje Dušanbėje. Tačiau istorija apie dviejų jaunuolių meilę kupina stebuklo nuojautos. Deja, vėliau, kad ir filme "Mėnulio tėtis", kuris mane šiek tiek suerzino dirbtinumu, režisierius visus stebuklus padaro matomus ir stengiasi kuo labiau nustebinti žiūrovą. Šia prasme "Koš ba koš" (tai senovinio žaidimo kauliukais budža terminas) buvo šviesus pažadas, kad į kiną atėjo daug vilčių teikiantis režisierius. Viltis lieka.

Jūsų - Jonas Ūbis