Apie Lietuvą

Dar vienas gan naujas darinys Lietuvoje - Lietuvos spaudos fotografų klubas (nuo 2001 m. vasaros) ir jų organizuojamos metinės spaudos fotografijų apžvalgos; taigi šiemet jau antroji eksponuojama Vilniaus rotušėje. Ji pavadinta bekompromisiu "Tai Lietuva". Paroda, kuri, anot organizatorių, "atspindi platų ir tikrą šalies gyvenimo vaizdą".

Tačiau pirmiausia, ką įdomu stebėti dar iki vaizdų - kaip šalia Fotomenininkų sąjungos kristalizuojasi naujas reiškinys. Mat iki šiol - Nepriklausomybės laikotarpiu - fotografiją reikėjo mąstyti kaip meną, taikyti jo terminus ir klišes, formalias ar konceptualias, tai vertė daryti ir žodis fotomenininkai, net fotografija apaugo kilnumu, ne taip kaip kokios nors nuotraukos. Dar, beje, iki tol, iki Nepriklausomybės, fotografija apskritai nebuvo ženkliau patekusi į kaip nors labai sąmoningai reflektuojamų - išskyrus cenzūrą - dalykų sąrašą, gal ir pati turėjo nelabai aiškią savimonę, kad ir kokia bebūtų buvusi, aiškiai judėjo meniškai angažuotos rezistencijos link. Vadinasi, iki šiol Lietuvoje tarytum neegzistavo jokia kita vertinga fotografija, išskyrus fotomeną. Dabar garsiai, net agresyviai (kryptingas marketingas) mums pagrasoma "tikros" Lietuvos vaizdu, ir tai yra šis tas naujo. Pasąmonėje visada visi nujaučia, kad žiniasklaida yra teisi, dabar tai žino ir fotožurnalistai. Malonu, kai esi mandagiai verčiamas atsižvelgti į svetimą savo vertę suvokiančią galią.

Tiesa, Susan Sontag yra sakiusi, kad laikas ištrina bet kokį bet kokios fotografijos socialinį skambesį: "Viena esminių fotografijos savybių yra tasai procesas, kai pirminis panaudojimas pakinta ir galų gale jį pakeičia kitas pritaikymas - dažniausiai meno diskursas, į kurį gali būti įtraukta kiekviena fotografija". Pati Sontag čia mėgaujasi Che Guevaros kūno fotografija, kuri ne tik apibendrina "tragišką šiuolaikinės Lotynų Amerikos istorijos realybę", bet savąja kompozicija nurodo ir į Mantegną ("Miręs Kristus"), ir į Rembrandtą ("Profesoriaus Tulpo anatomijos pamoka"). Kaip tik todėl, pasak jos, šis kūrinys "turi potencijos tapti nebe politiniu, o amžinu atvaizdu". Šiuo atveju galima būtų abejoti spaudos fotografija ir jos ambicijomis. Jei sutinkame, kad bet kokia fotografija nuolatos juda į meną, reikėtų pripažinti, jog darbai, parodoje pretenduojantys ne kažką rodyti, bet atrodyti, t.y. būti vizualūs, atsiskleidžia greičiau popvaizdų popefektais, artimiausiu metu veikiausiai prasmegsiančiais anapus meno, istorijos ir amžinybės. Fotografijos, plėšriai fiksuojančios sportininkų įtampą. Francisco Vazquezas - net prasižiojęs jaunas krepšininkas delnu siekia aukštyn išlėkusio kamuolio - ir Georgios Tsiakos kiek žemiau, taip pat godžiai įsistebeilijęs į kamuolį, bando sulaikyti pirmąjį mėšlungiškai spausdamas raudonus jo marškinėlius - dar nežino, kad jo komanda laimės (Martynas Ambrazas). Taip pat fotografijos pagarbiai prisiliečia prie intelektualiai įsitempusių kultūros atstovų. Prisimerkęs po akiniais atsukęs ausį savajam akordeonui Rudigeris Carlas (Paulius Lileikis). Taip pat ir tokios, kurios melodramatiškai tyli ties dramatinio atspalvio garbiais veidais. Dviejų Rolandų Paksų - vieno, aiškiai matomo plakate, kito, užtamsintos figūros, bet tikro - akistata (Ramūnas Danisevičius). Arba pakiliai pyškina į pakilų lietuviškos kariuomenės šaunumą. Du dūmais, pirštinėmis, šalmais ir kaukėmis prisidengę Tado Dambrausko specialiųjų pajėgų (Lietuvos kariuomenės elito) kariai ištreniruotais judesiais, laikantys dailius šaunamuosius ginklus.

Tačiau tai - visai nedidelė priekabė. Nes - kad ir koks būtų fotografijų likimas ir vertė paskui, kažkada, šiapus ar anapus - esamuoju laiku jos kuria ir formuoja tikrovę. Žinoma, dar yra tekstai ir diskursai, visgi vaizdų kalba yra pajėgesnė, tiesą sakant, tai puikiai žinojo ir Sontag (ką jau kalbėti apie plejadą kitų teorijos asų, tėvą Baudrillard’ą ir kt.). Prisižiūrėję vienokių ar kitokių spaudos vaizdų žmonės tarsi netyčia pradeda apie dalykus galvoti vienaip ar kitaip. Gaila, kad lietuviškos spaudos fotografijų parodos pradeda įsibėgėti tik dabar. Būtų įdomu apčiuopti tą momentą, kai iš kultūros sferos visiškai išnyko, tiesiog eliminavosi dailės pasaulėlis. Kultūrai šiandien priskiriamas teatras, šokis ir muzika (pageidautina - džiazas arba gatvės muzikantai). Vienintelis dailės sušmėžavimas - rami ir rimta valytojos nugara, 10.45 (15 minučių iki atidarymo) žiūrinti videoprojekciją Šiuolaikinio meno centre. Nufotografuota Tomo Kaunecko, priskirta "Socialinei fotografijai". Įdomu stebėti, kaip nublanksta tavo paties įsitikinimai ar net individualūs patyrimai - ypač ten, kur jie nedideli, svetimi, svyruojantys. Arba priešingai, sustiprėja. Malonu sugauti save paklūstantį vaizdo diktatui, malonu tai pripažinti - kai dailės parodos šiandien tokios neišvaizdžios, visuomenės akyse ir žiniasklaidoje visai išnyko nuo Lietuvos paviršiaus, išties ir mums patiems jau gerokai nuobodu, ir joks dailusis menas nebegali mūsų sukrėsti, tai tuo metu spaudos fotografija pakiša visai naują atvaizdo variantą, akies ir proto intrigą.

Kokią Lietuvą tad esame verčiami įsivaizduoti, kokius savo (tautos) bruožus nesąmoningai pripažinti ir (net) ugdyti, kokias vertes prisiimti ir atmesti? Pirmiausia, ką įsisąmonini parodoje: Vilnius - dar ne Lietuva. Nors, žinoma, ne per seniausiai praūžusi įvairių politinių visuotinės valios reiškimų banga tai taip pat aiškiai pademonstravo. Kadangi nuolat pasiduodu pagundai mąstyti miestų kategorijomis, o taip pat ir dailės (kuri, kaip paaiškėjo, nelabai egzistuoja), turiu pripažinti, kad Lietuva man, kaip turbūt ir daugybei savosios patirties parodoje neatradusių, pasirodė liūdna, tradicinio nusiteikimo, ribotų išteklių, perspektyvų, įvairovės šalis. Šioje vietoje galėtų būti įdomi viena parodos žiuri dalyvavusio latvio Andrio Egličio pastaba, kad "nuotraukoms mokslo ir technologijų tema leidėjai neteikia prioriteto".

Leidėjai teikia prioritetą tokioms nuotraukoms, iš kurių aiškėja, kad tikrai nebūtų blogiau šioje šalyje negyventi. Neseniai teko lankytis provincijoje. Pasirodo, dabar per ją ritasi emigracijos į JAV banga: daugybė piliečių išlošė žaliąsias korteles, kuriomis norom nenorom ruošiasi grįsti geresnio gyvenimo pamatus. Nenuostabu - anapus Vilniaus (kai kam ir jame) ne tik gyvenimas, bet ir jo simuliakras nesiūlo nieko gero. Žiniasklaida siūlo: įvaizdį Vilniaus, kuriame lankosi aukšti užsienio šalių svečiai (Jiang Zeminis, George’as W. Bushas ir kt.), o ta proga policininkai "raito" smalsius praeivius, rašytoją Jurgą Ivanauskaitę priverčia pasijusti gyvenančią policinėje valstybėje, kažkokio nepajudinamo potvarkio sukaustyti šalia Salomėjos Nėries vid. m-klos tuštinasi ir šlapinasi raitosios policijos arkliai, nedrįsdami palikti posto.

Tiesa, Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje dar statomi neblogi spektakliai (Koršunovo ir Vaitkaus), vyksta koncertai ir šokio festivaliai. Politikai bylinėjasi su savo pačių numuštais policininkais, lankosi kalėjimuose, groja fortepijonais, ramina mitinguotojus, kalbasi su žiniasklaida, žodžiu, veikia nei šį, nei tą, galbūt išskyrus lankymąsi kalėjime, ką daro Artūras Zuokas, kurio įvaizdis (bene vienintelio) žiniasklaidoje yra politiškai, socialiai ir ekonomiškai veikiančio, kitaip tariant, vienintelio provakarietiško Lietuvos politiko.

Kuo dar pasižymi Lietuva? Keletu išgelbėtų savižudžių (optimizmą kelia nebent tai, kad gelbėja neabejinga visuomenė, taip ugdydama, be abejo, kitą visuomenės dalį: savižudžius lietuviai gelbėja); daugybe padangų gaisrų (išvada - kitokiam perdirbimui nėra pinigų); valkatomis, miegančiais gražiai išmargintose troleibusų stotelėse ir klausančiais muzikos per ausinukus; taksi firmomis, išvežiojančiomis karstus, kad būtų pigiau (išvada - suktis įmanoma, bet argi mes apie tai svajojome?). Taip pat Lietuvoje yra demoralizuoto jaunimo - pagarsėjusių Raudonos ir Psicho nuotraukėlė; o visas kitas jaunimas taip pat yra pasmerktas demoralizuotis dėl tokių kaip pirmieji, dėl "Tatu" koncerto (taip pat nuotraukėlė), dėl agresijos per televiziją. Ir pan. Yra, tiesa, ir mielesnių vaizdų. Šviesesnių, optimistiškesnių, bet, rodos, jie nelabai pataiko į bendrą toną. Kaip Džojos Barysaitės nufotografuotas į oficialų susitikimą sportiniais drabužiais netikėtai įbėgęs JAV prezidentas, kuris, pasak žiuri nario Eriko Prozeso, "yra komiškas ir priimtinas kaip akimirkos atspindys, tačiau kadangi "Big Mac" mėsainis visame pasaulyje yra vienodo skonio, aš nusprendžiau pasirinkti nuotraukas, turinčias gilesnės prasmės, siekiančias atspindėti visuomenės įvykius".

Linksmas Olgos Posaškovos reportažas apie panką Glebą - simpatiškas skiauterėtasis tampa tikra opozicija nepalankiai visuomenės vizijai apie šią grupuotę. Kai kurių fotografų bandymas kvestionuoti įsišaknijusius stereotipus daugiau ar mažiau vykęs (Aurelijos Čepulinskaitės herojė miela, bet parodyta toli gražu ne geriausiose pozose; Tomo Kaunecko pasakojimas apie narkomanų reabilitaciją pernelyg juodai baltas ir forma, ir idėja), tačiau tai, kad stereotipai laužomi, liudija tik vieną dalyką - kvestionuoti galima bet ką, o visos dabar teigiamos tiesos turi savo antrąją pusę. Dėl to paroda ne tik apžvalginė, chrestomatinė, akademinė, bet ir gana liberali. Matyti, kad fotografai dar tik buriasi, kad jų "profsąjunga" kol kas dar neturi vienos aiškios krypties, kad apskritai jie dar labai priklausomi nuo jau minėtų "leidėjų", o šie savo ruožtu - nuo atitinkamų aukštesnių svyravimų, nuo to, kad Lietuva išvis nepasižymi aiškia tapatybe, su kuria būtų galima aiškiai diskutuoti. Todėl ateityje būtų įdomu sulaukti fotožurnalistų klubo savimonės proveržio ir net savivalės, fotografijų, kurios priverstų autorius ir leidėjus pakeisti jų rašomas eilutes; kad tai, kas šiandien kvestionuojama, subtiliai ir švelniai virstų atviru ideologijų ir stereotipų karu; galų gale kad žiūrovui ar spaudos vartotojui dar aiškiau kalbėtų ne kvaili komentarai (parodoje derėtų atkreipti dėmesį), o vaizdai. Nes kol kas visos kryptys, ir politinės, ir meninės, Lietuvoje geriausiai apsibrėžia antikryptimis, kiekvienąsyk keisdamos viską iš esmės ir iki kito karto.

Tad idėjiniu parodos simboliu - nors plakatuose ir ant albumų puikuojasi kadras iš "Naujojo Baltijos šokio 2002" - labiausiai tiktų būti Zitos Stankevičienės fotografija, nugalėjusi "Politinių naujienų" kategorijoje. Pakrika grupė tipiškų Lietuvos miesteliuose gyvenančių pagyvenusių moteriškių ir vyriškių markstosi ir dengia akis nuo neregėtai stipraus vėjo. Trys centrinės apkūnios ponios įsikniaubusios viena į kitos petį, vidurinioji bando prilaikyti aukštyn užsikėlusį sijoną. Žilstelėjusio storulio plaukai išnešioti į visas puses. Dar viena tukli peroksidinė močiutė prie savęs glaudžia tuklų anūkėlį. Iš paantraštės paaiškėja, kad "dulkių ir šiukšlių stulpą" sukėlė besileidžiantis agitacinis Rolando Pakso sraigtasparnis. Vėliau būsimas prezidentas alytiškiams pažada, kad su tokia pačia galia jis šluosiąs negeroves: "Ir Lietuvai reikalingas menčių sukeltas vėjo gūsis, kuris iššluotų iš jos visas šiukšles". Paralelės akivaizdžios.