Kelios replikos nesusikalbėjimo tema

Birutė Zokaitytė. "Kilimėlis" (fragmentas). 2001 m.

Teko dalyvauti aptariant apžvalginę grafikos parodą "Grafika ‘03" Dailininkų sąjungoje, skaityti pirmuosius atsiliepimus spaudoje, internete. Su nuostaba patyriau gan vieningą, aršų ir neigiamą pradedančiųjų kritikų (ir panašų vieno vyrėlesnio dailininko "Kultūros namuose") požiūrį. Aptariant parodą nuomonės įvairavo, tuo tarpu spaudoje pirmiausia pasirodė tų pačių jaunųjų kategoriški pasisakymai. Tai ir paskatino sureaguoti, išdėstyti kelias kitaip manančiojo pastabas.

Pobūdis. Nesutinku, kad apžvalginės parodos jau pačios savaime yra anachronizmas, niekam nereikalinga atgyvena. Ir šiais kuratorinių, konceptualių parodų laikais jos periodiškai rengiamos daugelyje pasaulio šalių ir miestų. Ne kiekviena tradicija, juolab kultūrinė, net ir vykstant esminiams tautos gyvenimo pokyčiams, turi būti atmesta ir dirbtinai naikinama. Be to, vargu ar tai įmanoma. Apžvalginių parodų reikalingumą lemia visuomenės poreikis. Lietuvoje, kaip ir kitur, jis šiuo metu akivaizdus.

Apžvalginių parodų paskirtis aiški, nepasikeitusi, sandaros principai seniai nusistovėję. Nereikalingu priekabiavimu laikyčiau priekaištus parodos organizatorėms (beje, dirbusioms be atlygio, išeikvojusioms nemažai jėgų, nervų ir laiko), kad pasivadinusios kuratorėmis neatliko joms priderančių pareigų. Tai tiesa, neatliko. Nereikėjo. Bet ar žodžiai "kuratorius", "projektas" ir dar daug kitų netapo įprastu, formalizuotu meninės biurokratijos žargonu, būtinu raštų, paraiškų atributu, tarsi reikšmingumo ir sėkmės burtažodžiais?

Apžvalginės parodos paprastai yra gausios ir margos. Visuomet ginčus kelia atrankos būdai ir kriterijai, abejojama dėl galutinio tos atrankos rezultato. Itin sudėtingas, sunkus ekspozicijos dailininko darbas, patenkinantis ne visus autorius, daug ką lemiantis. Būtent jame įžvelgčiau tam tikrus kuratorinės veiklos elementus: suderintas didelis nevienalytis medžiagos kiekis, suteiktas visumai vienoks ar kitoks skambesys, bendras ištarmės tonas. Visa tai šioje parodoje sėkmingai atliko S. Valius. Didelių žalsvų stiklo plokštumų nuskaidrinta erdvė, šviesos, gėrio, lengvumo įspūdis. Galgi jaunųjų kritikų nuogąstavimus dėl žiūrovo ir jų pačių varginimo ar net "terorizavimo" kėlė ne lietuvių grafikos, o greta įsikūrusios tarptautinės dailininko knygos paroda, jos tankiai pripildyta salė? O gal visų parodų žiūrėjimas vienu metu?

Patalpos. Per aptarimą kalbėta ir apie patalpas. Buvo suabejota, ar būtinai šią parodą reikėjo rodyti ŠMC, o ne kokiose nors kuklesnėse, pvz., "Maldžio" galerijos, patalpose. Nuolat iškylantis aktualus, nemažai dailininkų daliai skaudus klausimas. ŠMC jau turi savo mitologiją, uzurpuotos, neįveikiamos tvirtovės įvaizdį. Tad valio visas kliūtis nugalėjusioms parodos organizatorėms!

Situacija aplink ŠMC atskleidžia tam tikras išskirtines dailininkų vidinio sambūvio problemas. Apskritai dailininkai - labiausiai apleista, nuskurdinta meninė bendruomenė (nėra jokio padoraus, juolab modernaus šiuolaikinio meno muziejaus, valstybė nekaupia šiandienio meno kūrinių) - galėtų būti revoliucinio elgesio pavyzdys kitų sričių menininkams. Juk tik Dailės akademijos studentai išvarė nepatikusius (ar neįtikusius) dėstytojus; naujojo, konceptualaus ar kitaip vadinamo meno reikmėms užėmė geriausias parodines patalpas; sėkmingiausiai užmarštin varo viską, kas iki šiol sukurta. Belieka griauti muziejus, bet nelabai yra ką.

Įsivaizduokime, kad reprezentacinės koncertų salės, pvz., Vilniaus filharmonija, neįsileidžia jokių kutavičių, balakauskų, narbutaičių, martinaičių (ir visų kitų mūsų žymiausiųjų), o leidyklos atsisako leisti bložių, parulskių, ivaškevičių, gedų (taip pat daugtaškis) kūrinius. Visa tai yra stagnacijos retorika - nuosprendį taria kokia nors studentė.

Menas. Be abejo, daugiausiai priekaištų sulaukė rodomi kūriniai. Įsidėmėtina, kad kritikuojamas ne vienas ar kitas autorius, kūrinys ar tendencija atskirai ir konkrečiai, bet viskas paneigiama urmu, bendrai. Tiesiog nepatiko, neįdomu, pasenę, provincialu. Tenka konstatuoti, kad užaugo kritikų karta, kuriai nesvarbūs tradiciniai vaizduojamosios dailės raiškos būdai. Kuri neskaito ir nevertina esminių jos kalbos - plastikos elementų. Profesionalumas, meniškumas - kriterijai, kurie jauniesiems kelia juoką. Jie atėjo su naujais, kitos vertybinės skalės meno reiškiniais, ir natūralu, kad yra jų apologetai. Suprantamas pradedančiųjų nepakantumas, maksimalizmas, kategoriškumas. Ir jau redakcijų, jose dirbančių žmonių reikalas turėti akiratyje visą dailės panoramą, siekti labiau pasvertos, išbalansuotos, objektyvesnės dailės vyksmo apžvalgos. O svarbiausia, manyčiau, siekti, kad kuo rečiau recenzentai valgytų sriubą su šakute - kam to reikia, kokia iš to nauda?

Paroda didelė, kartu su dailininko knygos trienale užima visą ŠMC. Susideda iš estampo - didžiausios ir svarbiausios ekspozicijos dalies (ja savo įspūdžiuose ir remiuosi) bei mažesnių, papildančių - knygos iliustracijos bei rūsio tamson nugrūsto popieriaus meno. Paroda pavykusi. Turint omenyje kolektyvinį, apžvalginį parodos pobūdį, gerų, stiprių darbų yra daug. Nemažai ir jaunų, ryškių autorių. Vyrauja nuosaikios stilistikos kūriniai, nors diapazonas pakankamai platus ir įvairus. Bene didžiausiu parodos privalumu laikyčiau aiškiai juntamą kūrybinį užtikrintumą, pasitikėjimą savimi, amato išmanymu. Tai jokiu būdu ne kokios nors antrarūšės, sugniuždytos ir nykstančios meno šakos pasirodymas. Net daugiau. Ne vienu atveju pastebimos vos ne pasipuikavimo nuotaikos - nuoširdus susižavėjimas, entuziazmas.

Savotišką atgimimą išgyvena medžio raižiniai, pas mus turintys kone nacionalinį statusą. Smagu žiūrėti, kaip virtuoziškai valdomos, modifikuojamos senosios technikos, kaip atsiranda autoriniai jų variantai, originalūs sintezavimo, pateikimo būdai. Pamažėle nyksta žanriniai, rūšiniai apribojimai, nepaisoma prigimtinio, tarsi privalomo grafikos kameriškumo. Jaučiama laisvė, užmojis, atsivėrę išmonės ir galimybių horizontai.

Repriza. Šioji apžvalginė paroda pasisekusi. Kitos gali būti silpnesnės, mažiau įsidėmėtinos. Tokias jas ir kritikuosime, apgailestausime dėl menkos darbų kokybės, susidariusios kritinės situacijos ar panašiai. Bet tai negali ir neturi tapti pretekstu jų rengimą nutraukti. Visokiausio Lietuvoje kuriamo meno apžvalginio pobūdžio ekspozicijos yra ne tik reikalingos, bet ir privalomos, būtinos. Banalu kalbėti, kad kūryboje glūdi tautos identiteto šaknys, kad ji yra jos sveikata, dvasinio gyvybingumo rodiklis. Neleistina izoliuoti visuomenės nuo vykstančio kūrybinio proceso, visokeriopo jo pažinimo. Mes turime tam teisę, ir jos nepaisymas traktuotinas lygiai taip pat, kaip ir kitų pilietinių teisių pažeidimas. Juk meniniam gyvenimui realizuoti ir sukurtos įvairaus rango kultūrinės institucijos - teatlieka gerai jos savo darbą. Ir tenesako man koks nors kultūros valdininkas, kad aplaksčiusi galerijas galerijėles, parodas parodėles gausiu tą patį.

Manau, kad pribrendo laikas surengti ir kitų šiek tiek į šoną nustumtų šiandienio lietuvių vaizduojamojo meno šakų - tapybos, skulptūros - apžvalgas.

Eglė Kunčiuvienė