Akimirkos su Donaldu Kajoku

Z. Baltrušio nuotr.

Pasiutusiai karštą birželio 5-osios dieną Kauno viešojoje bibliotekoje būriavosi žmonės. Galėjai pamanyti, kad tai - koks nors suvažiavimas ar mitingas. Suplukę, prakaitą nuo veidų braukią, bet išsipuošę, pasitempę, dideliausiomis gėlių puokštėmis nešini. Taigi didžioji salė buvo pilnutėlė. Skambant panašiai į mantrą dainuojamai lietuvių liaudies dainai įžengė Donaldas Kajokas. Plojimai, plojimai, plojimai. Tačiau renginių vedėja Regina Tamoliūnienė labai ramiu balsu pradėjusi vakarą leido suprasti, kad įsismaginti dar ne laikas. Vakaras, skirtas D. Kajokui, įvardytas "Buvimo akimirkomis" ir pradėtas nuo dialogo su poetu. Šis, nors ir kostiumuotas bei raudonu kaklaryšiu ryšįs, buvo kiek sutrikęs, po atsakomybės našta kiek palinkęs. Tačiau gražiai pradėjo, įsivažiavo, atsakė į visus klausimus, net ir pajuokauti galop įstengė.

Tokios gerbėjų ir poeto mylėtojų gausybės ir iš jų plūstančios energijos, kokia buvo sukoncentruota į sveikinimus ir norą linksmintis, priblokštas, matyt, buvo ir literatūros tyrinėtojas dr. Regimantas Tamošaitis. Jis ilgai negalėjo apsispręsti, kurios mintys, klausimai iš didžiulio pluošto pasirengtos medžiagos šiam reikalui labiausiai tiktų. Pamėginęs apibendrintai pakalbėti apie "didžiąją" poeto, eseisto, prozininko knygą "Lietaus migla Lu kalne", paklausinėti patį iškilmių kaltininką apie jo kūrybos užkaborius, pagaliau atrado tą temą, kuri subruzdino sujudino auditoriją. Pradėjo kalbėti apie vyro ir moters skirtumus Donaldo Kajoko kūryboje. R. Tamošaičio nuomone, vyras joje atstovauja geidžiantįjį ieškoti, analizuoti, klausti, pramušti kakta sieną, kad priartėtų prie būties slėpinių. O moteris tuo tarpu viską pasiekia ramiai, intuityviai, be didelės įtampos. Įdomiausia, kad rašytojas su viskuo sutiko. Ir dar papildė kalbėtoją, teigdamas, kad jo sukurtasis Rojus Ruduo jau yra tas vyras, kuris atrado savyje ir moteriškosios energijos, kuris jau suvokė, kas yra harmonija.

Maloniausia vakaro dalis prasidėjo tada, kai Donaldas prisipažino teberašąs eilėraščius ir rengiąs naują knygą - o juk kažkada, žaltys, sakėsi nebeleisiąs poezijos knygų! Pasakė net jos pavadinimą. Labai napoleoniškas. Bet aš neišduosiu. Taigi iš tos būsimosios buvo ir paskaityta. Nemažas pluoštas. Visas kajokiškas. Jokių nukrypimų ir nesusipratimų. Seiles varvinom, kaip gerai buvo.

Toliau, be abejo, prasidėjo sveikinimai. LRS Kauno skyrius (Vilniaus, deja…), miesto savivaldybė, kolegos iš "Nemuno" redakcijos… Ir kai jau baigėsi didelės kalbos, nutįso didžiausia eilė norinčių apkabinti, pabučiuoti, paspausti ranką, gauti autografą. Sveikino Donaldą ilgai. Tiems, kurie nespėjote ar nežinojote, galiu šnipštelėti, kad tikroji data - šio mėnesio 13 dieną, penktadienį. Matyt, Donaldas prietaringas, kad paankstino. Bet visi turi progą jį užklupti dar kartą.

Erika Drungytė