Istorija netgi su moralu

Ko galima laukti iš filmo, pavadinto "Pirmadienis" (Japonija, 2000 m.)? Turbūt to paties, kas nutinka kiekvieną pirmadienį po linksmų švenčių - varginančio atminties sugrįžimo ir sąžinės revizijos. Tačiau jei manote, kad japonų režisieriui Sabu (Hiroyuki Tanaka) rūpėjo kokia nors moralinė pagirių (ar pagirių moralės) studija, tai neatspėjote. Režisierius užsimojo daug globaliau (asmeninė prievarta gimdo visuotinę prievartą etc.) ir kartu - kukliau, jam rūpimus dalykus išreikšdamas per vieno personažo vienos dienos istoriją.

Tiesa, toji istorija truko ilgėliau, bet įdomiausia - ne pasakojimas, o netikėti atminties blyksnių ir dabarties susidūrimai. Tokios žaibuojančios laiko prarajos iš pažiūros ramią filmo tėkmę pripildo haliucinacinių vizijų ir teatrališkų grimasų, o banalus pasisėdėjimas prie baro virsta sandėriu su šėtonu.

Jei esate rytietiško humoro mėgėjas, šis filmas - kaip tik jums. Nes viskas, kas čia vyksta, tuo pat metu yra juokinga ir tragiška. Iš paprastų kasdienių scenų išsirutulioja absurdo dramos, tradicinius ritualus sutrikdo technologijos ritmai, o nuodingų alkoholio garų transformacijos galia gerokai viršija elegantiškų "Smirnoff" vodkos reklamų nustatytą regėjimo "paklaidą".

Filmas prasideda stambiu tapetų planu, įvedančiu į neišvaizdų ir anonimišką kambarį. Pagrindinis herojus Takagi (Shinichi Tsutsumi) prabunda ir aiškiai nesuvokia, kur jis, kaip čia atsidūrė ir kodėl vilki išeiginį kostiumą. Kišenėse ir aplinkui išmėtyti daiktai grąžina atmintį. Tie atminties "grįžčiojimai" ir nusigręžimai susiveja į tokią netikėtą pynę, kad belieka stebėtis režisieriaus išmone ir kompozicijos tikslumu. Netikėtai iškritęs ritualinės druskos, apsaugančios nuo piktųjų dvasių, pakelis iš karto primena laidotuves. Nesu didelis kinematografinio gedulo specialistas, bet tokios keistos laidotuvių scenos dar nesu matęs. Kalbu ne apie savitas ir menkai pažįstamas japonų tradicijas, bet apie Sabu parengtą "sprogstamąjį užtaisą". Tiesiogine ir perkeltine prasme. Tylią ritualo rimtį (gedėjimo palapinėje prie karsto tvarkingai suklaupę giminės ir draugai) netikėtai pertraukia gydytojo skambutis. Pranešama, kad velionio negalima kremuoti neatjungus širdies stimuliatoriaus. Staiga Takagi, kaip "elektronikos specialistui", tenka ieškoti neseniai įstatyto prietaiso ir nukirpti raudoną laidelį. Daug kartų filmuose matyta laidelių kirpimo scena čia tampa gluminančiai juokinga (tiems, kurie mėgsta juoktis ne vietoje) - abu laideliai raudoni! Suprakaitavęs protagonistas kerpa ir... nieko. Po akimirkos lavonas atsimerkia ir su trenksmu pasipila žiežirbos.

Nenoriu gąsdinti žiūrovų - Sabu kuria ne makabrišką siaubo filmą, o kiek teatralizuotą veiksmo filmų parodiją, tokią ne visai juodą komediją "netgi su moralu". Atitinkamai nusiteikus filmą galima pasižiūrėti ir visai linksmai. Tačiau tam reikalinga nemaža distancija ir šiokia tokia ironijos dozė, o geriausia - veiksmo filmų konvencijų išmanymas. Mat "Pirmadienis" tarsi suskyla į du filmus: vieną, kuriame po barus, tualetus ir mafijos vakarėlius svaigiai klajoja žavus ir plastiškas Takagi, ir antrą, kur visiškai girtas Takagi blaškosi po gatves su šautuvu. Režisierius ir neslepia šio lūžio, kuris pakeičia ne tik herojų, bet ir filmo tonaciją. Iki tol stebinęs netikėtomis likimo išdaigomis ir personažų sugretinimais (Takagi nebyliai niršta ant savo draugės, kikena su baro juokdariu, šoka su mafijos boso mergina etc), staiga filmas pavirsta prievartos arena, kuriai diriguoja neprognozuojamas šautuvas. Tiesa, režisierius ir čia nepraranda humoro jausmo, tačiau karštas jo noras nusiginkluoti vos nepakiša pasakojimui kojos.

Vis dėlto Sabu nepakliūna į paties paspęstus spąstus. Dėl to, kad labiau pasitiki vaizdu ir jo transformacijomis, o ne skelbiama žinia. Puiki Schinichi Tsutsumi vaidyba priverčia kvėpuoti išradingas režisieriaus konstrukcijas. Kitaip tariant, ginklo naudojimas tampa ne abstrakčia "socialine problema", bet asmens drama. Neiškęsiu nepastebėjęs, kad dėl pasaulio nelaimių kaltas ne tik šautuvas. Testamente dalydamas smulkmeniškus patarimus namiškiams (būtinai paskiepykite medelį!), Takagi nepamiršta palinkėti savo draugei laimės, kuri būtinai ateis, jei mergina išmoks išklausyti kitą. (Žiūrovai tuoj pat mintyse "prasuka" filmuką "kas būtų, jei lemtingą vakarą draugė būtų išklausiusi Takagi": nebūtų jis ėjęs skandinti nevilties į barą, nebūtų įkliuvęs į mafijos žabangas, nebūtų šaudęs - nebūtų filmo!) Tačiau šia me filme velnio buveinė iš moters širdies persikėlė į viskio butelį. Pasiekus atitinkamą kondiciją, nelabieji dauginasi kosminiu greičiu - plikos baltos žmogystos kartu su herojumi veržiasi į liftą ir vis pasirodo kaip įkyrios antrininkės.

Galima būtų dar daug kalbėti apie kaukes ir asmenybės susidvejinimą, kreivus televizijos veidrodžius (puiki scena, kai per visus kanalus Takagi mato ekspertų komentuojamą savo praeitos nakties žygį ir tik iš televizoriaus sužino, kad jo viešbutis apsuptas) ir ypatingą humoro jausmą, bet nesinori atimti malonumo iš tų, kurie pasiryš patys patikrinti ankštas atminties erdves. Galiu tik patikinti, kad lengvu pakikenimu neatsipirksit.

Simonas Ližė