Susitikimai

Algirdo Steponavičius tapybos darbas

Tuo metu, kai meno apžvalginėje spaudoje vis dažniau pasigirsta nedrąsių pasiūlymų steigti nacionalinį modernaus meno muziejų, o sostinės galerijose ir toliau viešpatauja dailės arenos senbuviai, neretai muziejines funkcijas atliekančios Vilniaus rotušės salėse jų parodos rengiamos suradus pateisinamą priežastį. Dabar čia rodomi Algirdo Steponavičiaus darbai. Pretekstu, nulėmusiu parodos atsiradimą, šį kartą tapo dailininko kūrybai skirto albumo "Paslaptingas būties švytėjimas" oficialus pristatymas publikai. Tačiau knygą verčiau paliksiu nuošalyje. Nors joje pateikta visų A. Steponavičiaus kūrybos sričių ir tendencijų apžvalga, grįšiu į Rotušės sales, kur į klasicizmo šventovę patyliukais įsibrovė vienas iš lietuvių modernizmo klasikų.

Žvelgdamas į A. Steponavičiaus darbus - knygų iliustracijas, grafiką, tapybą - susiduri su archetipinių (bent Lietuvos gyventojo akimis) pavidalų ir kolorito erdve, kurioje kisarauskiška abstrakcija, sujungta su tautodailės formomis, bandoma įstatyti į tradicijos rėmus. Daugialypis, keliaprasmis žvilgsnis į pasaulį leidžia dailininko kūrinius lyginti su simbolistų ar siurrealistų pamėgtais meninės plokštumos pasaulio konstravimo principais, kuriais neretai pasinaudoja ir mūsiškiai menininkai, pradedant Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Vincu Kisarausku, Valentinu Antanavičiumi, baigiant kitais, kiek jaunesniais dailininkais. Naujos reikšmės ir vaizdiniai kuriami masyvių objektų viduje, kur brandinami mažesnių, trapesnių formų vaisiai, bet kurią akimirką pasirengę išnirti į paviršių ir pakreipti vieno ar kito paveikslo pasakojamą istoriją visai kita linkme. Tačiau kūrinio suvokimą lemia ne vien jame vaizduojami objektai, bet ir jų tarpusavio ryšiai. Susitinkančios, komunikuojančios formos yra atviros pašalinio asmens - jų pokalbio stebėtojo - dėmesiui ir netgi pasirengusios atsakyti į replikas, atskleisdamos naują pavidalą (ciklas "Susitikimai", 1965-1967). Prieštaravimais - tvarka ir chaosas, tamsa ir šviesa, judrumas ir stabilumas - besiremiantis pasaulėvaizdis kuriamas pasitelkiant linijas ir formas, jos padeda išardyti ir vėl iš naujo sukurti vaizdinio pasaulio struktūrą.

Pamėgti motyvai - medžio kamienai, burnas ar atviras nupjautų šakų ertmes primenantys pavidalai, žmonių galvų profiliai, besitransformuojantys į biomorfinius darinius - nuolat kartojasi A. Steponavičiaus tapyboje ir grafikoje. Keičiasi tik jų masteliai bei formos traktuotė. Tapyboje vaizduojami objektai abstrakčiai masyvūs, dėl spalvos ir kontūro įgavę paslaptingų pirmapradžių galių, grafikos kūriniuose tampa subtilesni, stabilesni ir griežtesni. Knygų iliustracijose jie stilizuoti pagal liaudies meno tradicijas, kuria nedidelį savo visatos modelį, kuriame nebelieka viena nuo kitos nepriklausančių dalių.

Būtent liaudies pasakų ir rašytojų, kurių kūryba artima tautosakai, knygų iliustracijose, sudarančiose didžiąją A. Steponavičiaus meninio palikimo dalį, ryškiausiai atsiskleidžia iš liaudies meno perimti komponavimo principai (statiška, simetriška kompozicija) bei stilizacija ir daugialypis, metaforiškas pasaulėvaizdis. Ir kompozicijos, ir jas sudarančios ornamentinės konstrukcijos, suteikiančios darbams dekoratyvumo, puošnumo, yra susijusios su liaudies dainų ritmika, melodingumu. Kitas būdingas bruožas - vaizdo ir teksto vienovė. Taip siekiama ne tik iliustruoti pasirinktą kūrinį, formose panardinant siužetinį pasakų vyksmą, bet ir patį tekstą paversti vaizdu, ornamentu, vaizdinės informacijos fonu. Žodžiai tampa savotiška meninės raiškos priemone, tarp kurios paliktų pėdsakų - magiškų ženklų - tarpsta gyvas linijų ir štrichų pasaulis.

"Nustebęs ir klausdamas aš žvelgiu į besikeičiančių formų statinius - daiktų, augalų, būtybių pavidalus, susiformavusius vidinės būtinybės tiesoje. Kaip tūno jie simetrijos - asimetrijos erdvėje, kaip kvėpuoja ritmų atsikartojimais, auga ir vyniojasi pagal savo formų konstrukcinę logiką. Piešdamas einu gilyn į būtį per savo sąžinę (su žinia), vidinę tiesą, pasineriu į pačios esaties atsiradimo ir struktūrinio konstravimo stichiją. Stoju akistaton su pasauliu, jo tapsmu ir jį liudiju", - taip taikliai pats menininkas yra apibūdinęs savo kūrybą. Beje, tai jam sekėsi tikrai ne prasčiau už bet kurį kritiką, o kartais netgi geriau, nors piešimas ir tapyba žodžiais (netiesiogine prasme) nėra dailininko sritis.

Parodai atrinkti A. Steponavičiaus darbai tinkamai iliustruoja jo įvairiapusę ir kartu vientisą kūrybą, tačiau Rotušės salės nėra vieta, kur turėtų būti rodomi modernizmo klasiko paveikslai, kadangi toji erdvė juos užgožia, yra per tamsi ir apskritai nepritaikyta dailės parodoms.