Farširuoti vaizdiniai

Chis Orro tapybos darbas

"IBID. Projektų" galerijoje yra dvi erdvės. Jose - dviejų kartų škotų menininkų darbai. Matthew Dalzielo ir Louise Scullion videomenas ir Chriso Orro tapyba. Prie videoprojekcijos norisi pasilikti ilgesniam laikui, o nuo pabrėžtinai diletantiškos tapybos - pabėgti. Tačiau konceptualus menas nevaikšto be paraščių, todėl įveikus pirmus norus ir pasiskaičius anotacijų santykis su meno kūriniais pakinta. Parodai skirtame tekste teigiama, kad kūriniai tiria gamtos fenomenus ir jų išgyvenimą. Tokiu atveju tiesioginės percepcijos jau nepakanka. Suvokiant dalyvauja mintys, nuomonės, neapdorota informacija.

Orro paveiksliukuose romantizuotos scenelės erzinančiai naivios; vaizduojami ikonografiškai "didingi" peizažai ir egzistencialistiškai mažučiai juos kontempliuojantys žmogeliukai. Be romantinio patoso, dar atsiranda paradoksalūs "cukruoti" personažai, pavyzdžiui, didžiulė jauna stirna, kuri pirmiausia asocijuojasi su vanile kvepiančio pasakų mago Walto Disney`aus "Bembiu". Nenatūraliai taiki paveikslėlių atmosfera primena sektantų leidinukuose vaizduojamo rojaus žemėje vaizdinius, kur nuolat šviečia saulė ir žmonės sugyvena su plėšriais žvėrimis. Idealizuotų vaizdinių kratinys koktus, tačiau psichoanalikai teigia, kad susierzinimas rodo savo trūkumų neigimą. Geriau pagalvojusi turiu sutikti, kad mano gamtos ir atostogų suvokimas yra pakankamai infekuotas naivia euforija tviskančių įvaizdžių.

Dalzielio ir Scullion videofilmai, priešingai, siekia išgryninti pirmapradį gamtos išgyvenimą. Siūloma šiek tiek montažo pakoreguota videomeditacija - kamera nejuda, žiūrėjimas koncentruotas į objektą, vaizdas kartais pritraukiamas ar sulėtinamas. Susiliejimo su gamta pojūtis per technologiją primena vieną iš fantastinių filmų erdvėlaivių poilsio kambario funkcijų - sukurti buvimo gamtoje iliuziją. Tik tokiose futuristinėse vizijose natūrali (planetos - Žemės) gamta yra prarasta arba už milijonų šviesmečių. Videoprojekcija "Krentantis vanduo" nėra gamtos pakaitalas. Medžio, akmens, išgyvenančio žmogaus motyvus sujungia vanduo. Nors gamtinės kilmės simbolių bei jų kultūrinių reikšmių erdvumas gresia banalumu, videoprojekcijos vaizdo minimalizmas ir tyla suteikia paprastų malonumų: stebėti, klausyti, pasinerti į minčių srautą.

Bendras šių menininkų kūrybos kontekstas skatina reflektuoti, įsijausti į gamtos išgyvenimą. Gamta suvokiama ne kaip kultūros priešprieša, o kaip viena pagrindinių dvasinės kultūros dalių. Čia labai svarbi žmogaus sąveika su erdve. Kita vertus, gamtos pirmapradiškumo bei "protingumo" akcentavimas kelia ekologinius klausimus. Jie ne tokie ryškūs "Krentančiame vandenyje", tačiau paskaitoje bei kataloge pristatytuose darbuose žmogaus abejingumo aplinkai temos plėtojamos tiesiogiai. Matthew Dalzielą domina ir fundamentalūs išgyvenimai bei su gamta susijęs vienovės ilgesys.Tačiau daugelis idėjų (žemės paviršiaus lyginimas su namų grindimis, radiacijos apkrėsto vandens kelionės tyrimas ir pan.) artimos aistringų gamtosaugininkų veiklai. Manau, kad "Krentantis vanduo" būtų gerokai suprantamesnis šalia kitų šių menininkų kūrinių, nes jie paaiškina, reflektuoja vienas kitą. Kita vertus, suvokimą apsunkina tai, jog menininkai daug dėmesio skiria konkrečios vietos santykiui su meno kūriniu. Instaliacija lietingiausiame Škotijos parke, meiliai koketuojanti su šviesa, mobilus telefonas Šiaurės jūros dugne, kvestionuojantis oficialias šalių ribas bei marginalumo apibrėžimą, skirti specifinei auditorijai, kuri gali "išbandyti" kūrinį savo kailiu. Tokių darbų dokumentacija reikalautų dar išsamesnių paaiškinimų, o kalbų vartaliojimas karštligiškai kovotų su skirtingus mentalitetus patiriančiais protais. Ko gero, būtent norint išvengti kalbinio neįgalumo pasirinkta videoišraiška, žiūrovą veikianti vizualumu. Styrantis vienišas medelis sningant yra gražus ir vizualiai, ir kaip gyvenimo cikliškumo metafora. Stoiškas akmuo, taškomas srovės, - kiek banalokas, bet čia jau popkultūros kaltė: bet kuriame Europos mieste pilna atvirukų su panašiu vaizdu ir sentimentaliomis užuominomis apie meilę, "veržlią tarsi upė". Labiausiai įtikinantis paskutinis epizodas - prie jūros susirinkusi bendruomenė atlieka krikšto ritualą, murkdosi norėdami apsivalyti sielą. Iš pirmų dviejų filmų žvelgė išdidi, mokanti (gal net pagiežinga) "motinėlė gamta", o trečiame - įtraukiamas žmogus. Jausmingi krikštijančių ir besikrikštijančių veidai žvelgia į videoprojekcijos žiūrovų veidus, tarsi būtų jų atspindys. Pavydžiu šio atviro naivumo.