Pirmenybė - nacionalinei muzikai

Scena iš spektaklio "Naktis Venecijoje" D. Matvejevo nuotr.

Šiemet vėl pratęsta Kauno valstybinio muzikinio teatro gastrolių Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre tradicija. Paskutinį kartą tokios gastrolės vyko 2000 m., tąkart buvo parodyta opera "Andrė Šenjė" ir pora operečių. Šiųmečių gastrolių repertuarą sudaro pora nacionalinių veikalų - Giedriaus Kuprevičiaus 2 dalių opera "Karalienė Bona" (sausio 17 d. 18 val.), Zitos Bružaitės 2 dalių operėlė parodija vaikams ir tėveliams "Grybų karas ir taika" (sausio 19 d. 12 val.) bei Johanno Strausso 3 dalių operetė "Naktis Venecijoje" (sausio 18 d. 18 val).

Pasak Kauno muzikinio teatro vadovo Ginto Žilio, važiavimas į Vilnių - daugiau simbolinis įvykis. Patiems kauniečiams jis suteikia naujų kūrybinių impulsų, leidžia "pasitikrinti" vilniškės publikos akivaizdoje. Kita vertus, tokie "atvežtiniai" spektakliai susiduria su didesnės erdvės lemiamais pavojais, niekada netampa proga pamatyti tikro, savo sceną atitinkančio pastatymo. Iš tiesų Kaunas ir Vilnius nėra toli viens nuo kito, ir publika sėkmingai gali lankytis abiejuose miestuose. Tačiau ne kiekvienas spėja, o ir materialiai gal neišgali stebėti kito miesto teatro spektaklių, tad tokios (kaip ir Klaipėdos muzikinio teatro) gastrolės Vilniuje visada buvo ir yra laukiamos.

Gastrolėms pasirinkti nacionaliniai veikalai savaime atkreipia dėmesį į Kauno muzikinio teatro repertuarinę politiką. Paties teatro ir nacionalinės muzikos kūrėjų dėmesys, pagarba savo kultūrai ir pastangos puoselėti tradicijas bei jas turtinti - abipusiai. Tai, kad dori tikslai ne visada deramai įvertinami, nesužlugdo gerų intencijų. Kompozitoriai už savo kūrinius nėra gavę finansinio atlygio, tie kūriniai nenupirkti, bet jie gyvuoja scenoje, ir tai džiugina jų kūrėjus.

Pasak G. Žilio, lietuvių spektakliai teatre atsirado jų autorių dėka, ir už tai prieš juos galima lenkti galvas. Savo ruožtu kompozitorius G. Kuprevičius tvirtina, kad scenoje jie atsirado teatro vadovo, jo dėmesio ir pritarimo autoriams pagalba. Abu lietuvių autorių veikalai labai tiko palyginti nedidelei Kauno teatro scenai. Abiejų pastatymai pritaikyti šiai scenai (sic! - į tai privalu atsižvelgti Vilniaus publikai!) ir čia prigiję.

Pirmą kartą matysiantiems "Karalienę Boną" jos dramatinį turinį trumpai nusako reklaminis tekstas - "tai opera apie istorinę Lietuvos praeitį, apie garsių, didžių, stiprių asmenybių - Lietuvos karaliaus Žygimanto Augusto, jo motinos karalienės Bonos ir jo pasirinktosios Barboros Radvilaitės gyvenimo, meilės ir aistrų dramą, kurioje susipynė tautos, kalbos, papročiai". Pagrindiniu personažu čia tampa Bona - aplinkinių sutinkama priešiškai, nesulaukianti pritarimo. Jos asmenybės ir aplinkos dramą perteikia ir muzika. Vertinant spektaklį būtina atsižvelgti į tai, kad būtent Bonos interpretuotojai šioje operoje tenka didžiausias krūvis.

Kodėl opera pastatyta būtent Kaune? Pasak G. Kuprevičiaus, ji atsirado čia (nors iš pradžių galvota apie Vilnių), nes buvo matyti, kad Kauno teatre tam yra sąlygos, yra, kas tą gali padaryti. Pavyzdžiui, pagrindiniam Bonos vaidmeniui iš karto buvo pasirinkta Sabina Martinaitytė (už šį vaidmenį solistė įvertinta Lietuvos kultūros ministerijos premija ir Kauno teatralų "Fortūnos" prizu). Pati solistė apie darbą, rengiant operos pastatymą, pasakojo: "Labai intensyviai bendravom su kompozitorium. Daug kas buvo pildoma ir koreguojama jau repetuojant. Kasdien galėjai tikėtis siurprizų. Bet ir dėl nuolaidų nereikėjo ilgai kovoti - galima buvo sutarti dėl natų aukščio, įstojimų ir pan.".

Dėl kompozitoriaus tolerancijos atlikėjų atžvilgiu patikino ir dirigentas Virgilijus Visockis, ir Bonos sūnaus vaidmens atlikėjas Vytautas Juozapaitis. Užkrečia ne tik jo lankstumas ir geranoriškumas, bet ir optimizmas - "kuo blogiau, tuo geriau". Pridurčiau dar ir užkrečiančią energiją bei darbštumą - jau dabar G. Kuprevičius galvoja apie dar vieną darbą teatre. Tai būtų operetė. Bet ne klasikinė, kanonizuota, o nauja - Kauno operetė, kaip sako pats kompozitorius - visiškai naujas žanras! Tokį sumanymą inspiravo šeimos tradicijos ir patirtis, kauniečių meninis gyvenimas. Šio gyvenimo vingiais žiūrovus vestų du pagrindiniai personažai - Kipras (Petrauskas) ir Fiodoras (Šaliapinas), o libreto autoriumi pasirinktas Herkus Kunčius (pasirinkti ir režisierius - A. Giniotis - bei dirigentas - V. Visockis).

Dirigentas V. Visockis, vertindamas darbą su G. Kuprevičiumi, išskiria du polius, kuriuos, beje, galima taikyti apskritai kiekvienam darbui su visiškai nauju, scenoje dar niekad "neišbandytu" kūriniu. Viena vertus, muzikos besiimantis dirigentas stengiasi įgyvendinti visus kompozitoriaus norus, antra vertus - turi kūrinį vertinti kritiškai, jį "nušlifuoti" ir perteikti kuo geriau. Dėl tokio požiūrio ir "Karalienės Bonos", ir "Grybų karo" interpretacijos pareikalavo nemažai jėgų, kūrybiškumo ir lankstumo (pavyzdžiui, "Grybų karo" repeticijų laikui beveik išsekus, sprendžiant akustines problemas teko skubiai imtis garsinimo, o štai "Karalienėj Bonoj" laikui bėgant pagausinta Bonos partijos muzikinės medžiagos).

Operos režisūrinius sprendimus, pasak G. Žilio, diktavo pati muzika. Per repeticijas visa muzikinė medžiaga jau buvo sutvarkyta, tad režisūrinis darbas vyko labai sklandžiai. Tam pasitarnavo ir netradiciškai išspręstas scenovaizdis. Spektaklio scenografiją sukūrė dailininkas Adomas Jacovskis, kostiumų dailininkė - Aleksandra Jacovskytė. Režisierius džiaugėsi, kad originaliai sukurtoje erdvėje ir su geranorišku kolektyvu (be minėtų kūrėjų dar turima omeny ir spektaklyje dalyvaujančio Kauno pantomimos teatro vadovė Vesta Grabštaitė) buvo lengva ir įdomu dirbti.

Pats kompozitorius irgi džiaugėsi nepaprastai kūrybiškai vykusiomis repeticijomis, atlikėjų atsakomybe ir teigiamu požiūriu ne tik į klasiką, bet ir į tautinius autorius (tą kompozitorius taikė ne tik Kauno, bet ir Klaipėdos muzikiniam teatrui), teigiami publikos bei kritikų vertinimai (už "Karalienės Bonos" pastatymą režisierius G. Žilys ir dirigentas V. Visockis įvertinti "Fortūnos" diplomais). Operos lankytojų supratimo ir palaikymo tikimasi ir Vilniuje. Kitas operos partijas čia turėtų dainuoti Rita Preikšaitė, V. Juozapaitis, Audrius Rubežius, Linas Sprindys, Tomas Ladiga, Žanas Voronovas.

Antrasis gastrolėms pasirinktas tautinis veikalas - operelė parodija "Grybų karas ir taika". Tai kaunietės kompozitorės Z. Bružaitės ir "Keistuolių" teatro vadovo režisieriaus Aido Giniočio sumanyta gerai žinomos Justino Marcinkevičiaus poemėlės "Grybų karas" versija, pasakojimas apie Grybų respubliką, grybų išrinktą prezidentą Baravyką, jo paskelbtą karą miško žvėrims ir netikėtą mūšio baigtį (visad aktualus pamokantis siužetas!). Spektaklis statytas 2000 m., tad iš trijų gastrolinių yra pats "seniausias".

Pasak kompozitorės, viskas vyko labai greitai. Ši operelė parodija parašyta vienu ypu, pagavus norui pašiepti nevykusius koncertus, prastas scenines įvairių muzikos kūrinių interpretacijas. Todėl ir žanro pavadinimas toks. Greit sukurtas kūrinys greit "nusileido" ir į Kauno muzikinio teatro sceną.

Trumpas veikalėlis yra labai aiškios dinamiškos formos: initium-motus-terminus. "Tačiau statant šį trumpą veikalėlį teko padaryti spektaklį ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, be Marcinkevičiaus įtraukti ir įvairių pradedančių poetų tekstų ir pan.", - taip savo režisūrinius sprendimus trumpai apibūdino A. Giniotis. Iš pradžių buvęs tik "Grybų karu", galiausiai spektaklis virto "Grybų karu ir taika".

Z. Bružaitė prasitarė niekad negalvojusi, kad šis miniperliukas atvyks į Vilnių (juk čia jam gresia erdvės, akustikos ir pan. fobijos), bet nekantriai laukianti įspūdžių .

Trečiasis gastrolinis spektaklis - J. Strausso "Naktis Venecijoje" - žada susidūrimą su jausmų karnavalu estų dailininko E. Renterio perteiktame Venecijos peizažo fone. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje atliks Aušra Cicėnaitė, Laimonas Pautienius, Kęstutis Alčiauskis, Gitana Pečkytė, Gediminas Maciulevičius. Operetės statytojai - režisierius G. Žilys, dirigentas Julius Geniušas, dailininkas E. Renteris, choreografas Jurijus Smoriginas. Kaip kūrinio moto deklaruojama frazė "meile nežaidžiama".

Pasak dirigento J. Geniušo, vežti operetę - kasdienę Kauno muzikinio teatro duoną - į Vilnių ir pavojinga, ir palanku, nes čia ji labai mėgstama ir lankoma. Į klausimą, kodėl atveža būtent "Naktį Venecijoje", kauniečiai atsakė norėję parodyti vieną naujausių šio žanro pastatymų. Paskutiniojo - prieš pat Kalėdas rodyto "Grafo Liuksemburgo" - pastatymo nerizikavo rodyti Vilniaus scenoje, nes šiam dar reikia "apšilti", susigulėti.

O "Naktį Venecijoje", pasak G. Žilio, verta žiūrėti jau vien dėl scenografijos - profesiniu požiūriu reto padorumo ir tikslumo tikro muzikinio teatro dailininko darbo. Intriguojantis spektaklio vaizdinis momentas - plaukianti gandola. Tikra venecijietiška dvasia! Režisierius patikino - per žiemos šalčius į šį spektaklį atėjusi publika tikrai sušils.