ATGAL
SPAUSDINTILiteratūra Gintaras Bleizgyspoezija*** kai lietūs lyja pro mano akis kai kiauras pasaulis išnyra pro odą pro sielą epušinę esu lyg vaikas turguj atskirtas per spūstį lyg prieš du tūkstančius metų jeruzalės šventykloj - paliktas vienas pamiršęs visus atsakymus apsuptas įkyrių rašto aiškintojų: siela sakau yra iš epušės ir tie žodžiai išnyksiantys draug su manim mano tylėjimas mano pastangos žūtbūt prabilti ištart iš gelmės iš nematomo savo pasaulio: siela sakau yra tai ką reikia ištarti sieloj gyvena visi išnešioti daiktai viskas ką laikas atima sieloj materija virsta neišsenkančiom atsiminimų versmėm ir siela prasideda tuomet kai mėginam ištart savo praeitį siela gimsta iš skausmo iš to ko nebėr --- --- siela sakau yra iš epušės ir į epušę ji sugrįžta jūs tik pažiūrėkit kaip dreba lapai kaip blykšta - drebulė *** šitas mėnuo su lapais plikais mėnuo mane atidengiantis purvinos nykstančios žolės žiburiai pro sutemusį lauką mėnuo skęstantis sutemoj kurioj kūnas ištirpsta kurioj gesdamos spindi sielos spingsulės aklasis aš pagaliau išdrįsta išeiti visą laiką taip plėšęsis iš vidaus dabar štai stovi košiamas vėjo padrikas ir neužbaigtas visas perpūstas kliedintis laisvas žinau kad manęs nebebus kad neatkartosiu savęs - tik mėnuo tylos tik nepasotinami gurkšniai nuogumo *** jaunuolynas į kurį pabėgdavau nuo savęs jaunuolynas į kurį pabėgdavau iš mokyklos jaunuolynas iš vilniaus iš rilkes jungo kierkegaardo gedos iš tūkstančio kitų pavardžių jaunuolynas kurio nebėra kuris užaugo su išgąsdintų kiškių pėdsakais sniegu sukiužusiu ir mintimis išnykusi atrama prarastas aš - liko tik skylės pavargusiose smegenyse atošvaitos proskynos brydės mano išblaškytus siluetus trypia svetimos mintys svetimos jaunystės kurių nesuprasiu nepažinsiu nes esu iš pasaulio kurio jau nebėra nes be manęs ir nebėra to pasaulio o baisiausia kad ir aš esu tik tame pasaulyje užsiskliaudęs nemokantis prisitaikyti prie naujų aplinkybių nepažįstantis kintančių formų laikas auga kaip mūras traiškydamas mane nauji vaizdiniai mane išmušantys iš ritmo iš savęs paties - jaunuolynas į kurį niekada negalėsiu sugrįžti dingęs aš kuriame jau negaliu pasislėpt aš kurį mėginu išplėšti pats iš savęs į kurį stengiuos iš naujo kabintis Atminties pliūpsnis: Rilke toks metų laikas dabar krūmai sutemo, spalis laukuos įstriža dargana alėjose žvanga liktarnos šį metų laiką galima kandžiot ir gabalais susikišti į skrandį galima kurtis laužus vietoj namų paskutiniu lietum apsimūryti sienas iki užšals iki gyslose vyną sutrauks galima girgždinti sielą kaip kokią užrūdijusią skląstį dėliotis daiktus surūšiuot atmintį galima mėginti ką nors pasiimt taip graudžiai ką nors prasinešti anapus Iš vaikystės seną melodiją užmirštą grikšintį kelią vežėčias jauną motiną besišypsančią pamiškes kurios atrodo niekad nesibaigia gyvenimą apie kurio trukmę dar nėra nuovokos ir žmones kurie rodos amžiais bus šalia džiaugsmą didelį didesnį už delną už zylę cypsinčią nematomą už akimirką nuo tada iki šiandien pačią didžiausią atmintį - neišdalijamą neišdildomą Autoportreto fragmentas tik akys kažkokios nustebusios nesuprantančios atmerktos iki begalybės skausmingi moliūgai koziris paskutinis kovoj neišbrendamoj ---- ---- ---- ---- kaip tu galėsi užmerkt kaip sunaikinsi mano naiviąsias mano akis pavargėles dieve mokantis išgyvent iki pabaigos dieve žiūrintis kiaurai nemirksintis dieve tiesiai prieš mano akis dieve ligi spiegimo *** žolės pilnos nesukarpomų rugpjūčio naktų senamadiškos natos vingiuotuos tavo kūno štrichuos paskui vėl rugpjūtis lūpos plikakrūmės ir tuščios nesukarpomos naktys nesukarpomas kūnų ir sielų artumas niekad nepasakysiu kad meilė --- --- tai žolės mirštančios šąlantys lietūs baimė kurios pats nemoku atplėšt nuo savęs tai tik alkanas rūgščiaburnis ruduo nusitaikęs į mus tik pasaulis nematomas laikas išeinantis iš mūsų tik tuštuma anapus tavęs ir manęs galbūt peršalęs dievas mėginęs glaustis gyventi per mūsų kūnus *** bebalsis viadukas tavo akyse miestas ir pievos miegančios ant tavo lūpų ir tos gyslos vis dar pilnos erdvės pilnos pamišėlių žiogų čirpimo ir tas laikas senstantis mūsų žvilgsniuos laikas su sulūžusiais daiktais iš jo nemokėsim išlipti pasaulis kuris praaugs mus užgoš visus žodžius ir kraują pasaulis kuris išskirs mus žinai gal aš myliu tave gal lietūs vinguriuojantys mūsų likimais taip laikinai taip gražiai viešpats mums leido glaustis vienam prie kito taip krito laikas taip krito žodžiai taip švelniai mūsų jausmai mūsų laikinos sielos miglotam spalio rūke žinai aš visą gyvenimą mokiausi išsiskirti atsargiai ir tyliai sielą suspaudęs kaip žirnį pažadus ir tikėjimą kurio visą gyvenimą laukiau stengiausi subrandinti pažadėtąjį grūdą garstyčios - visą gyvenimą laukiau kad pasidarytų lengviau |