Tarsi dvynio šauksmas

Viktorija Kuodytė - Portija Koglen D. Matvejevo nuotr.

Portija Koglen savo broliui dvyniui Gabrieliui leidžia bristi Belmonto upės sūkurin. Penkiolikmetis Gabrielis, dieviško balso berniukas, motinos ir tėvo numylėtinis, patyręs sesers išdavystę, nustoja ne tik dainavęs, bet ir kalbėjęs. Portija, visą laiką jautusi brolio pranašumą, ne tik pranašumą, bet ir dvasiškai bei fiziškai juos saisčiusius ryšius, lemtingą Gabrielio žūties dieną jo nesustabdo. Kerštaudama ir trokšdama išsilaisvinti, Portija lieka ant kranto ir taip sulaužo jųdviejų susitarimą. Apie tai Portija prisipažįsta tik po penkiolikos metų, savo gimimo dieną.

Kraujomaišos lemtim paženklinti ne tik Portija ir Gabrielis, bet ir jų tėvai - prakeikimas, kurį neša motina ir tėvas, duktė ir sūnus, visu savo nepakeliamu svoriu, nenumaldoma kančia, kurtinančiu prigimties šauksmu užgula trapius Portijos pečius. Visus penkiolika metų po brolio mirties Portijos siela šėlsta tarsi Belmonto upė gūdžią naktį, lūžtančiu balseliu dainuodama ir negalėdama nutildyti iš upės, žemės ir jos pačios sklindančios brolio giesmės. Portijai trisdešimt. Jos namuose - trys sūnūs ir vyras. Šalia - tėvai, giminės ir draugai, meilužis. Bet pati ji - ten, mėlyname Belmonte ir Gabrielio glėbyje.

Marinos Carr "Portija Koglen" - naujausias Gintaro Varno Kauno dramos teatre statytas spektaklis. Portija - Viktorija Kuodytė, nepriklausanti jokiam teatrui, trupei, scenai. Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklių ir pačių geriausių vaidmenų brandinta aktorė, regis, iki šiol nepriklauso ir jokiam sceniniam tipui, laisva nuo bet kokio įvaizdžio, vaidybos mokyklos. Aktorystė jai - tarsi tas dvynio šauksmas, stumiantis į savęs kitos ir giliausių savo prigimties gelmių paieškas. Tarsi apsėdimas, kuris valdo scenoje jos kurtas herojes tol, kol šios patiria tikrąjį išsilaisvinimą.

Viktorijos kurtų vaidmenų nėra daug, įsimintiniausi - Laura (A. Puškino "Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras"), Irina (A. Čechovo "Trys seserys"), Džuljeta ("Meilė ir mirtis Veronoje" pagal W. Shakespeare`ą), Ofelija ("Hamletas"), Laumė ("Makbetas"). Visos jos - su demoniškomis kibirkštėlėmis akyse, suliepsnojančiomis prabudus meilei, aistrai, savirealizacijos galimybei. Ir su ilgesio, užuojautos, švelnumo ašaromis, kurios tik akimirksnį suvirpa ant blakstienų, bet taip niekad ir nenurieda. Tyliai išlydi savo užtarėją Irina, per atsisveikinimo minutes pasenusi ir patyrusi tiek, kiek kita per visą gyvenimą; nuodų užmarštyje kaip meilės guolyje ieško prieglobsčio Džuljeta; neįveikusi mylimojo šaltumo, atsisveikinusi su jaunystės svajonėmis, spurdėdama grimzta vandenin Ofelija. Viena laumių, įsitraukusi į vilionių ir burtų šėlsmą, patyrusi savo galią prieš silpną žmogų, žaidžia jo likimu tol, kol pati savęs išsigąsta. Tokia jos herojų gyvenimo ir likimo trajektorija - nuo svaigulingo džiaugsmo iki katastrofos. Kartais net atrodo, jog visas savo moteris Kuodytė sušoko, sulakstė, išplasnojo, išdainavo - šitaip Nekrošius pristatydavo vaidinančią aktorę, šitaip leisdavo mums, žiūrovams, su ja atsisveikinti spektakliui baigiantis. Išsaugant ne liūdną, kančios pervertą, o nepaprastai šviesų, dar tebespinduliuojantį nustebimo ir vilties šypsena kiekvienos jų veidą. Režisierius retai suteikdavo aktorei galimybę likti su žiūrovais akis į akį - jos herojės nuolat skubėjo; spektaklio laikas aktorę skubindavo.

Gintaras Varnas, berods, pirmas režisierius, pasiūlęs jai ir kitokį vaidmenį. Portija - tarsi tamsioji iki šiol jos kurtų herojų pusė. Kuodytei būdingas išorinis atšiaurumas, vaikiškas savavališkumas, ta tik jai vienai žinoma apsėdimo manija čia įgavo dramatiškai aktyvaus vaidmens ir negailestingos, bet pažeidžiamos moters kontūrus. Portijai - trisdešimt, ir jau vien todėl ji gali jaustis labiau patyrusi už jaunutes Džuljetą, Ofeliją ir Iriną; galbūt ir neišsipildžiusi jų meilė Portijai suteikia daugiau stiprybės, net nuožmumo prisiimant savo kaltes ir kovojant su ją persekiojančiomis šmėklomis. Bet Portija nėra nei moteriškesnė, nei geidulingesnė, nei kasdieniškesnė už ankstesnes; visos aktorės vaidintos moterys - tarsi įstrigusios savo jaunatviškų polėkių ir moteriškos brandos kryžkelėje, sakytum, be amžiaus ir be patirties, su kuria joms tenka susidurti vaidinant kiekvieną spektaklį. Visos jos nepaprastai trapios savo atradimais ir praradimais, bet kartu ir ryžtingos, nes ne atsitiktinumai, bet pasiryžimas versdavo jas rinktis vienintelę išeitį. Ne tik spektaklių ir vaidmenų, paženklintų ypatingo likimo ir ypatingų galių, prigimtis nė akimirkai neleido Kuodytės herojėms nusileisti iki kasdienybės ar buitiškumo; ji ir pati scenoje atrodo esanti šalia ar aukščiau įprastų ryšių ir santykių, atsidūrusi tarsi ant dviejų pasaulių slenksčio ir savo trapia figūrėle besiveržianti tik tolyn ir gilyn. Tai, kas šias moteris daro žemiškomis - pilnatvės troškimas, - yra pragaištingas, nes vaidinant Kuodytei įgaudavo sunkiai įvardijamo trumpalaikiškumo atspalvį. Būtent Nekrošiaus spektakliuose Kuodytės herojės reiškė viso ko gražiausio, geriausio, viltingiausio trapumą.

Šitai turbūt yra nekrošiška mokykla - vaidinti taip, kad iš aktoriaus kraujo ir kūno gimęs sceninis paveikslas išaugtų iki daugiabriaunio įvaizdžio, tolimo buičiai ir stereotipams, o pati vaidyba laužytų nusistovėjusias taisykles. Šia prasme Kuodytė atrodo nepatogi kitiems režisieriams aktorė - jos sceninė temperatūra visada aukštesnė, reakcijos ryškesnės, judesiai aštresni. Regis, ji pati, kaip ir jos kurtos herojės, nepaklusni ir nevaldoma, protestuojanti ir maištaujanti, paaugliškai impulsyvi ir moteriškai rūsti. Nes aktorė vaidina ne tik kūnu, kuris, regis, nenustygsta vietoj, bet ir siela, o ši taip pat nepripažįsta nei susitaikymo, nei ramybės.

Tokia yra ir Portija - moteris, netinkanti jokiems namų ruošos darbams, nemokanti elgtis su vaikais, lyg užspeistas žvėriūkštis atžagari su tėvais, abejinga ir žiauri vyrui bei meilužiui. Tie minimalūs buitiniai, kasdieniai judesiai, kuriuos Portija atlieka atsainiai ir paskubom - pildama brendį į taures, dengdama stalą ar vyniodama gimtadienio dovaną, - sukelia jai daug rūpesčių. Ji už visko kliūva, prie nieko nedera, nežino ir neįsivaizduoja, kur save padėti - kaip tą baltą gimtadienio proga gautą arklį, kurį kilnoja iš vienos vietos į kitą, kol pagaliau nustūmia tolyn kaip nereikalingą daiktą. Nežino, kaip sėdėti ar stovėti, kaip kalbėti - tarsi jos kūnas būtų ne jos ir jos gyvenimas priklausytų ne jai. Iš tikrųjų jis jai ir nepriklauso, greičiau Gabrieliui, kurio iš pradžių ji troško atsikratyti ir kuris dabar gyvena joje kaip apsėdimas. Ir tie mažučiukai, apkrauti baldais namai, kuriuos režisierius su dailininku Gintaru Makarevičiumi sukūrė Portijai, - ne jos namai, o nuokalnė, vedanti tiesiai prie Belmonto vandens. Viskas, kas supa Portiją - jos kvėpuojamas oras, jos judėjimo erdvė - yra gelmė, kurion ji ir trokšta, ir bijo nuslysti. Penkiolika metų laukdama kažkokio ypatingo ženklo iš gyvųjų, nes mirusieji - Gabrielis - nepaliauja kvietę.

Viktorija Kuodytė - Portija Koglen D. Matvejevo nuotr.

"Portijos Koglen" erdvė - sodrios mėlynos spalvos dėžė, spaudžianti iš šonų ir viršaus, sugerianti garsą ir nepaliekanti jokios kitos išeities, tik mirguliuojančio vandens projekciją. Iš pirmo žvilgsnio dekoratyvi, būdinga sceninei Varno estetikai erdvė čia laužo įprastą vaizdą ir tarsi ardo, "plauna" visų veikėjų tarpusavio santykių pamatus. Ne tik Portija, bet ir kiti čia yra pažeisti, beveik deformuoti savo likimų, apsėsti fobijų; tylūs ar rėksmingi, valdingi ar nuolankūs jie priversti trypčioti, stoviniuoti, suktis savo vietose, nerasdami tos žinojimo ramybės, kokią turi prie vežimėlio prikaustyta senoji Bleizė Skali - Birutė Raubaitė. Berods, vienintelį kartą prie jos prieina Portija, ir Bleizę jos artumas nupurto tarsi elektros srovė. Giminės istorija Bleizei aiški, senoji tik nežino, kokia bus jos atomazga. Ir laukia, kad sužinojusi numirtų. Portija - šios aplinkos, šios erdvės svetimkūnis ir vaikas, kariauja su ja tais pačiais ginklais - nuožmumu, neapykanta, šaltumu, abejingumu. Stengdamasi ir neįstengdama nugalėti nei jos, nei savęs, ji retsykiais nusikvatoja - jos žinojimas daro ją stipresnę ir atkaklesnę už senelę ar motiną.

Nuo pirmo pasirodymo scenoje Portija juda Belmonto, arba Gabrielio, link - iš pradžių tik žingsniuodama įsivaizduojamos upės pakrante, vėliau vis dažniau ir vis ilgiau prie jos užtrukdama. Iš pradžių tik išgirsdama, vėliau jau negalėdama nuslopinti ausyse nuolat skambančio brolio balso. Iš pradžių trokšdama nuo jo pasislėpti, vėliau geisdama dainuoti ir būti kartu. Seseriška Portijos neapykanta broliui nuolat kovoja su kraujo šauksmu - ne tik motinos įsčiose buvę vienis, nežinoję, kuris yra kuris. Portija iki šiol tebegyvena Gabrieliu ir Gabrielio gyvenimą. Net nešiodama moteriškus drabužius ji atrodo ir elgiasi taip, kaip dar gyvas būdamas brolis. Portijai trisdešimt, bet jos gyvenimas, regis, sustojo ties penkiolikos metų riba.

Varnas nepaprastai tiksliai parinko ne tik Kuodytę pagrindiniam vaidmeniui, bet ir jos partnerius - Dalią Overaitę (Marijana Skali), Viktorą Šinkariuką (Gudrutis Skalis) ir Gytį Ivanauską (Gabrielis). Visi jie - tarsi vieno gymio ir tos pačios prigimties, tokie pat negailestingi vienas kitam ir tokie pat neatskiriami vienas nuo kito. Kai Portija ir Gabrielis pagaliau susitinka vienas kito glėby, ritinėjasi ir plaukioja susikibę tarsi įsčiose, sunku juos atskirti ir sunku įsivaizduoti gyvenančius skyrium. Jie, kraujomaišos vaikai, regis, tik šitaip realizuoja savo pilnatvę, tik taip pateisina savo buvimą.

Kaip tik tokio pateisinimo Portijos elgesiu bei išvaizda visą spektaklį ieško Kuodytė. Kitaip nei ankstesniuose spektakliuose, visas prasmių ir energijos krūvis čia tenka jai vienai. Nes aplinka Portijai yra tik atspirties taškas; poelgių priežasčių ir padarinių tenka ieškoti savyje. Iš pradžių pakumpusi, tarsi paskendusi moteriškuose drabužiuose, berniukiška šukuosena ir berniukiškų judesių Portija, regis, nė akimirkai neužmiršta, jog ji yra ne tik ji. Dėbčiodama iš padilbų, užtraukdama dūmą, užsiversdama viskio butelį, tyčiodamasi iš vyrų, išsitiesdama ant kėdės ar sofos, drėbdama visą tiesą tėvams į akis Portija greičiau yra Gabrielis, kuris dabar ją persekioja ne mintyse, bet tarsi realus - jis lyg šmėkla nuolat pasirodo scenos gilumoje, išryškėja Portijai žvelgiant į save veidrodyje, primindamas apie save ne tik seseriai, bet ir mums, žiūrovams. Ir tik tomis akimirkomis, kai brolio vaizdas, regis, išnyksta, Portija ima elgtis kaip moteris - švelniau ir moteriškiau, ramiau ir atlaidžiau. Bet būtent tada joje gimsta ir nepakeičiamas apsisprendimas. Paruošusi vyrui vakarienę, išpažinusi jam savo paslaptis, buvusi jam nuoširdi galbūt pirmą kartą savo gyvenime, tačiau taip ir nesulaukusi jo palaikymo, Portija ryžtasi grįžti pas brolį. Pati prašosi jo priimama.

Varnas, perkeldamas asketišką pjesės skaitymą iš kamerinės erdvės į didžiąją Kauno dramos teatro sceną ir atsisakydamas pirminio (statiško) spektaklio sumanymo, kiek supaprastino veikėjus ir jų tarpusavio santykius, vieniems jų suteikdamas tam tikro komiškumo ir lengvumo, kitus pabrėždamas išorinėmis kostiumų ar grimo detalėmis. Atsiradęs naujas Gabrielio įvaizdis sukonkretino, net apnuogino mįslingos Portijos dramos "įkalčius". Tačiau aktorės atsakomybė dėl to ne sumažėjo, o padidėjo. Kitaip nei pjesės skaityme, kai Portijos drama skleidėsi po truputį, įgaudama vis šiurpesnį skambesį, nes dėmesį kaustė kiekvienas aktorės krustelėjimas ir balso intonacija, kuriomis ji tarsi su šaknimis rovė iš savo sielos kankinančius prisiminimus, spektaklyje Kuodytei tenka vaidinti už du. Ir taip, kad kartkartėmis scenos gilumoje, tarsi upės verpete pasirodantis Gabrielio kūnas neliktų vien dekoratyvus akcentas, nesubanalintų istorijos, besirutuliojančios atomazgos link. Ji, beje, dabar spektaklyje suka ne prie katastrofos, o prie viltingo išsilaisvinimo. Arba - arčiau tos pilnatvės, ramybės ir užsimiršimo, kurio visad taip trokšdavo Kuodytės herojės. Išeina Portija ramiai, net nežiūrėdama į už nugaros, nušviestame tarpdury stovintį Gabrielį; neatsisukdama patenka į jo glėbį ir švelniai priglunda. Dabar ji saugu.

Belmonto upės raibulių projekcija spektakliui baigiantis sumažėja iki rieškučių dydžio. Judančios, mirguliuojančios bangelės ir čia tampa dar vienos Kuodytės kurtos moters likimo įvaizdžiu. Ženklinančiu jos žemišką trumpalaikiškumą.