Nuogas ir dar nuogesnis

"Slaptas balsavimas"

Įsiminė neseniai perskaityta mano dažnai cituojamo Tadeuszo Sobolewskio frazė: "Naujosios eros propagandistams, taip pat kaip ir senosios eros propagandistams, žiūrovai yra tik tamsi masė". Jei būčiau jaunesnis, ko gero, pasižiūrėjęs paskutinį LNK "Frontą" nuspręsčiau, kad Lietuvoje nebėra ką veikti. Būdamas pakankamai pagyvenęs pradedu save raminti, kad ponas Valinskas orientuojasi į tam tikrą masę, kuri nors ir dominuoja, bet nėra visagalė. Aišku, naujajai propagandai priklauso beveik viskas - žiniasklaida, pinigai, o netrukus priklausys ir Prezidentūra, tačiau juk yra ir kitaip gyvenančių žmonių, kurie grožisi nuogais kūnais ne televizoriaus ekrane. Tik apmaudu, kad žmonės, besivadinantys tamsiosios masės ekspertais, taip pat praranda vertybinius orientyrus. Jei jau jie žavisi televizijos studijoje išsirengusia pamėlusia moteriške, vadinasi, jiems priimtini ir papurtusių veidų "generolai", kurie vadovauja nuogybės paradui.

Ar įmanoma apsiginti nuo tos banalybių ir purvo propagandos? Noriu tuo tikėti, bet nežinau, kokiu būdu. Sutrikęs nuo kiekviename žingsnyje tykančios naujosios lietuviškos propagandos ir subkultūros (ji bene akivaizdžiausia internete savo "genialias" mintis skelbiančių anonimų replikose), jaučiu, kad darausi piktesnis pažeidžiamesnis.

Dar neatsigavusiems po rinkimų LTV siūlo puikią atgaivą - Irano režisieriaus Babako Payami filmą "Slaptas balsavimas" (21 d. 22 val.). Pasakojimas apie jauną merginą, kuri atvyksta į nuo pasaulio atskirtą Irano pakraštį, kad su didžiule balsadėže apvažiuotų visą salą, kartu ir komiškas, ir skaidrus. Merginą turi lydėti kareivis. Iš pradžių šis didžiai pasipiktina, kad rinkimai patikėti moteriškos lyties atstovei, bet pamažu atlyžta. Mergina ji šventai tiki, kad demokratiški rinkimai tikrai gali pagerinti gyvenimą. Tas jos tikėjimas pažanga, pareiga ir šviesiu rytojumi keičia ir kareivio požiūrį.

"Slaptas balsavimas" - vienas geriausių mano pastaraisiais metais matytų filmų. Tai ir puiki kino režisūros pamoka. Neatsitiktinai 2001 m. Venecijoje Babakas Payami gavo prizą už režisūrą. Minimalistinė plastika, puikus režisieriaus humoro ir saiko jausmas, peizažų ir personažų poetiškumas, talpios detalės suteikia filmui daugybę interpretavimo galimybių. Todėl jo perpasakoti neįmanoma: kiekvienas pasakotojas bus matęs vis kitą filmą. Netikite? Pavyzdžiui, kad ir scena dykumoje, kur kryžkelėje stovi sugedęs šviesoforas. Merginos ir kareivio elgesys šioje scenoje kiekvienam gali sukelti vis kitokių asociacijų. Režisierius sieja naujojo Irano kino suklestėjimą su moderniąja tos šalies poezija. Beje, "Slaptas balsavimas" sukurtas pagal vieno žymiausių Irano režisierių Mohseno Makmalbafo idėją.

Babakas Payami gimė 1966 m. Teherane. Mokėsi Toronto universitete. Kanadoje sukūrė du dokumentinius ir vieną vaidybinį trumpo metražo filmą. 1998 m. grįžo į Iraną ir iškart debiutavo pilno metražo filmu "Dar viena diena". Po to sekė "Slaptas balsavimas".

Šįvakar (17 d. 23.05) LTV rodo taip pat retą filmą - 1979 m. Costa-Gavraso sukurtą "Moters šviesą". Jo pagrindas - autobiografinis Romaino Gary romanas. Žinau, kad šis Vilniuje augęs prancūzų rašytojas ir Lietuvoje turi daug gerbėjų. Filmas pasakoja apie dviejų praradimus patyrusių žmonių meilę. Gal tiksliau, - meilės viltį, norą mylėti, būti suprastam. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Romy Schneider ir Yves`as Montand`as. Tai labai niūrus, kupinas nevilties filmas, nelabai būdingas politines temas dažniausiai besirenkančiam režisieriui.

Savaitgalį verta nepamesti iš akių TV3 filmų. Šiandien (17 d. 20.15) TV3 rodo Johno McTiernano "Žiniuonį" (1992), kur herojų - genialų mokslininką - suvaidino Seanas Connery. Mokslininkas gyvena Lotynų Amerikos džiunglėse kartu su indėnais. Jis atrado vaistus nuo vėžio, bet nenori, kad apie tai kas nors žinotų, nes pramoninė vaistų gamyba sukeltų grėsmę indėnų gyvenimui. Filmas, aišku, orientuotas į masinę auditoriją, tačiau jame gana patraukliai išdėstytas ekologijos pradžiamokslis.

18 d. 21.20 TV3 rodo savito britų režisieriaus Jimo Sheridano beveik dokumentine maniera sukurtą filmą "Boksininkas". Jo herojus - buvęs IRA narys (Daniel Day-Lewis), kuris, išėjęs iš kalėjimo, nori pradėti naują gyvenimą kartu su mylima moterimi (Emily Watson). Tačiau buvę draugai jam nuolat primena apie save.

Man įdomiausia, aišku, kino klasika per TV3. 1961 m. ekranuose pasirodęs Roberto Wise`o ir Jerome`o Robbinso miuziklas "Vest Saido istorija" (18 d. 11.30) buvo naujas posūkis vieno mėgstamiausių Holivudo žanro istorijoje. "Romeo ir Džuljetos" veiksmas čia perkeltas į Niujorko vargšų kvartalą. Puertorikiečių gauja kariauja su amerikiečių gauja. Tačiau "tikras" amerikietis Tonis įsimyli puertorikietę Mariją ...

Filmas buvo sukurtas populiaraus spektaklio pagrindu, jo veiksmas rutuliojasi net 35 dekoracijose, tiksliai atkuriančiose įvairius miesto kampelius. Filmas turėjo milžinišką pasisekimą visame pasaulyje, jį buvo nusipirkę net sovietai. Apie filmą daug prirašyta ir, manau, daugelis jo melodijų jums gerai pažįstamos. Noriu tik atkreipti dėmesį į puikius Saulo Basso titrus. Šios srities klasikas, manau, iki šiol neturi sau lygių.

Apie Bernardo Bertolucci 1972 m. sukurtą "Paskutinį tango Paryžiuje" (TV3, 18 d. 23.15) taip pat prirašyti tomai. Man jis iki šiol išlieka vienu gražiausių filmų. Jo grožio neįmanoma paaiškinti racionaliai. Jis glūdi kažkur labai giliai pasąmonėje. Žinau, kad dažniausiai atkreipiamas dėmesys į filmo seksualumą, erotizmo prisodrintą atmosferą, amžiną Eroso ir Tanato vienybę, kurią ir iliustruoja filmo herojai, tačiau norėčiau pasiūlyti kitą filmo raktą. Tai ne tik Sartre`o teiginys, kad pragaras - tai kiti, bet ir gilesnė, jau Lacano pasiūlyta versija, kuri skamba taip: "Pasąmonė yra kito diskursas".

Praėjus trisdešimčiai metų Bertolucci vėl grįžo į tą miestą. Jis kuria filmą, kurio veiksmas nukelia į 1968-ųjų Paryžių, studentų revoliucijos išvakares.

Jūsų - Jonas Ūbis