Testas: "Dailė`2002/2"

Dar prieš Naujuosius pasirodė antrasis 2002 metų "Dailės" žurnalo numeris. Testuoju (skaitau) jį tik šiemet. Atrodo, nors ir kiek pavėluotai, galima tikėtis teigiamų rezultatų.

Pradėkime nuo pradžių. "Dailės" temos: "Kūrybos autentika ir niveliacija" bei tarptautinė Frankfurto knygų mugė. Visa kita - parodos, personalijos, procesas ir nauja/sena istorijos skiltis. Ikonografinę kronikos analizę palieku kitiems, t.y. "Dailės" vartytojams, ir imuosi atsakingo skaitytojos-pasakotojos vaidmens.

Valdo Jaskūno straipsnis "Apie šiuolaikinio meno forumą. Kas lemia meninės kūrybos savitumo devalvaciją" aktualus ne tik žurnalo numeriui, bet, ko gero, ir visai meno nūdienai. Čia analizuojamos šiuolaikinio meno socialumo kryptys bei pačių menininkų socialinis sąmoningumas. Tema įdomi, verta dėmesio, tačiau bene visų svaidomų akmenų trajektorijos kažkodėl krypsta šiuolaikinio meno link. Ar šiandien tikslinga tokia griežta šiuolaikinio ir tradicinio meno priešstata ir ar socialinio sąmoningumo (meno ir menininko) klausimų nevertėtų kelti bendrame lietuvių meno kontekste? Didieji ŠMC rengiami projektai apibūdinami tokiais žodžių dariniais kaip "tariamas konceptualumas", "arogantiška kuratorystė", "simuliuojamas meno elitiškumas ir socialumas" etc. Paliečiamas kviestinių užsienio kuratorių klausimas ir su juo susijusi naujausių meno mados tendencijų ir aktualijų simuliacijos galimybė. Mintis verta dėmesio, ji galėtų susilaukti ir gilesnės refleksijos... Čia pat atsiduria ir Valdovų rūmų vizija - dar neatrastas, bet jau prarastas lietuvių kultūros reprezentacijos rojus.

Visiškai paskaitomas Virginijaus Kinčinaičio tekstas "Autorystė be autoriaus" išsamiausiai pristato "autoriaus mirties" problemą ir požiūrio į autorystę kaitos galimybes. Pasitelkęs "topinį" autorių penketuką - R. Barthes`ą, M. Foucault, J. Baudrillard`ą, P. Bourdieu, P. Bergerį, - teksto autorius, deja, niekaip nesusieja šios temos su jokiu kontekstu, ir teoriniai pamąstymai išlieka neaiškios paskirties. Galbūt straipsnio paskirtis tiesiog švietėjiška?

Senokai pranykus iš ekranų ir spaudos puslapių Frankfurto knygų mugės sėkmės atgarsiams ir anapilin pasitraukus vienam tų, kuriuos sėkmė aplankė dar šiapus, Rimos Povilionytės akimis vaizdžiai regime mugę: "ir aš ten buvau, knygų lapus verčiau...." Pokalbis su Uta Schneider - gražiausių Vokietijos knygų konkurso kuratore - pratęsia jau ankstesniuose "Dailės" numeriuose pradėtą gvildenti knygos meno temą. Savimeilę ir savigarbą paglostančio atsakymo į klausimą, kaip lietuviška knyga atrodo pasauliniame kontekste, taip ir neišgirsime, tačiau šalia teksto įdėta iliustracija - Frankfurto knygų mugės Lietuvos meno knygų stendas - leidžia padaryti šiokias tokias išvadas.

Parodų skiltyje šių eilučių autorė bando pateikti koncentruotą praėjusio dešimtmečio Lietuvos didžiųjų parodų istoriją bei siekia išvesti paraleles tarp vėl populiarėjančių meno rinkinių - albumų ir laikinųjų meno kolekcijų - parodų ("Katalogas ir ekspozicija"). Igno Kazakevičiaus tekstas "Meno formatas - kolekcija" pratęsia šią temą, iliustruodamas ją nesena LDS surengta apžvalginės vaizduojamosios dailės paroda. Paliečiama apžvalginių parodų problematika, koncepcijos ir kuratorių poreikis. Opi tema, kuri, regis, LDS dar ilgai nebus užmiršta. Atmintyje iškyla nesupratimo jausmą kiekvieno normalaus žmogaus galvoje turėjusi sukelti diskusija, vykusi po apžvalginės taikomosios dailės parodos. Pasirodo, "suneštinė" paroda nelygi "suvežtinei" - antroji hierarchiškai daug aukščiau (įdomu, kurioje hierarchinėje struktūroje?), o žodžiai "koncepcija", "atranka" ir "kuratorius" vis dar skamba kaip didžiausios nešvankybės ir įžeidimai mūsų profesionalams. Gal vertėtų atsisukti 15 metų atgal ir LDS vėl sudaryti komisiją (kompetentingą, itin kompetentingą!) apžvalginėms parodoms rengti? Juk tokių parodų poreikis akivaizdus, tik, deja, kokybė kokybei nelygi. Ne itin optimistiškai skamba Lijanos Šatavičiūtės ir Romos Survilienės internetinis pokalbis apie minėtąją parodą ("Nenugalėta grožio citadelė") ir šiuolaikinę taikomąją dailę Lietuvoje. Juk ne dailė, ir ne menininkas, o juo labiau ne meno kūrinys yra blogi.

Šarūnas Leonavičius. Aidas Marčėnas. Knyga vaikams "Žmogaus žvaigždė"

Didžiausias ir svarbiausiais metų įvykis - "Traukos centras" ŠMC - yra jau ne kartą aptartas, adoruotas ir kritikuotas. Turbūt dėl šios priežasties Laima Kreivytė straipsnyje "Tarp užsienio ir centro" nė nebando ieškoti jo trūkumų ir privalumų. Tiesa, rezultato tąsą išvysime po trejų metų, kitoje bienalėje. Prieštaringų minčių kelia dailėtyrininkės pastaba apie tai, kiek dar yra "Europos centrų". Buvusių? Esamų? Būsimų? Reikalingų?

Tarptautinio konteksto pristatymas "Dailėje" - išsamus Ramintos Jurėnaitės straipsnis apie pernykštę "Documenta". Išsamus, kiek leidžia sunkiai aprėpiami masteliai, kurių nors ir fragmentiškas pristatymas informatyvumo prasme dažnai naudingesnis už savarankiškas pastangas susiorientuoti didžiųjų tarptautinių parodų geografijoje. Naujausios "Dailės" personalijos: Nomeda Saukienė, Lionginas Virbickas, Šarūnas Leonavičius, Lina Jonikienė, Eimutis Markūnas. "Gražiausio teksto konkursą", o tokie tekstai jau nuo seno limpa būtent prie personalijų, "laimi", be abejonės, ne dailėtyrininkas. Toks parulskiškas Sigito pasakojimas apie Nomedos Saukienės alijošius. Nors, pagalvojus, visai ne apie juos.

Nijolė Tumėnienė rašo apie Lionginą Virbicką. Mano galva, itin vykęs ir tikslingas kartos pasaulėžiūros ir vertinimo pavyzdys. Jaunąją juvelyrų kartą pristatanti Jurgita Ludavičienė kol kas tik "Dailės" puslapiuose "sukūrė" naują interneto puslapį: http:/www.juvelyrai.lt. Neapsigaukite, kol kas tokio puslapio virtualiojoje (toje, kuri pasiekiama lengviau) erdvėje nėra. Belieka viltis - kada nors bus.

Nauja "Dailės" skiltis skirta istorijai, kurią pabudino lietuvių profesionaliosios keramikos mokyklos 70-metis. Labai gerai. Ne tik keramikai, bet ir pačiai istorijai. "Dailė" ne tik atspindi naujausius dailės gyvenimo įvykius, bet gręžiasi ir atgal, braukdama dulkeles nuo atvaizdo.