Patriotų dramos

Shekharo Kapuro filmas "Keturios plunksnos" ("The Four Feathers", JAV, 2002) sukurtas pagal populiarų XX a. pradžios britų rašytojo Alfredo Edwardo Masono to paties pavadinimo romaną. Pagrindinis herojus Haris tarnauja karališkajame pulke, jį myli graži mergina Etmė, o šią slapta įsimylėjęs geriausias Hario draugas. Idiliją nutraukia pranešimas, kad Hario pulkas vyksta į Sudaną malšinti musulmonų sukilimo. Haris išsigąsta. Jis palieka armiją ir užsitraukia savo tėvo generolo, draugų ir mylimosios panieką. To ženklą - keturias plunksnas - jis gauna netrukus. Taip ir nesupratau, kas įvyksta herojaus širdyje (gal jį tiesiog prislegia visuotinė panieka?), bet Haris nusprendžia slapta vykti į Sudaną. Ten jis tampa niekuo - vergu, perėjūnu, kaliniu, bet visais būdais stengiasi padėti savo draugams, kurie didvyriškai kaunasi su klastingais čiabuviais. Hariui padeda juodaodis, su kuriuo jis susidūrė dramatiškomis aplinkybėmis, - tobulai sudėtas ir visiškai nenuspėjamas žmogus. Po visų išbandymų grįžęs į Angliją, Haris, aišku, atgaus viską, ko siekė - garbę, mylimą moterį, pasitikėjimą savimi.

Šis filmas - jau septintoji romano ekranizacija. Tai nestebina, nes "Keturios plunksnos" - brendimo ir jausmų ugdymo romanas, pateiktas avantiūrine dvasia. Filme gali atpažinti mėgstamus XIX a. masinės kultūros motyvus - garbės praradimą, Afrikos egzotiką, britų imperijos galybę. Pirmiausia krenta į akis Shekharo Kapuro pastangos sukurti patrauklų istorinį kostiumuotą reginį. Didžioji filmo dalis rutuliojasi įspūdinguose Afrikos smėlynuose. Jų paslaptingas grožis suteikia filmui ir epiškumo, ir poezijos. Didingas kadras, be abejo, yra režisieriaus silpnybė. Ją buvo galima pastebėti ir Kapurą išgarsinusioje juostoje "Elžbieta". "Keturiose plunksnose" ta didybė kartais įgyja (manau, prieš režisieriaus norą) parodijos atspalvį, ypač kadruose, kai kolonizatoriai britai patetiškai miršta iš pasalų užklupti laukinių musulmonų. Tačiau negali nepripažinti, kad batalinės scenos nufilmuotos tikrai išradingai ir meistriškai.

Hario brendimas rodomas veiksmu, todėl filme daug dramatiškų situacijų. Visi Hario nuotykiai ir skaudūs išbandymai turi tik vieną tikslą - išgelbėti draugus. Atsisakęs savęs, tikrosios tapatybės ir bandydamas apsimesti arabu, jis pakelia sunkiausius išbandymus. Taip jis išmoksta visko, ką tradicinės ideologijos vadina vyriškumu, - ištvermės, savęs išsižadėjimo, net žygdarbių. Pagaliau juk jis įrodo savo draugams, kad nėra bailys. Hario metamorfozė akivaizdi, nors, manau, šiuolaikiniams jaunuoliams tokie vyriškos draugystės ir garbės idealai nelabai aktualūs, todėl ir jau ne vieną įdomų vaidmenį sukūręs Heathas Ledgeris ("Riterio žvaigždė", "Monstrų puota"), regis, kartais pasijunta gana nejaukiai.

Užtat Hario mylimoji Etmė stulbina savo "nesugadintu" senamadišku moteriškumu. Neseniai filme "Per žingsnį nuo šlovės" pakvaišusią nuo meilės muzikai ir muzikantams merginą įdomiai ir ryškiai suvaidinusi Kate Hudson šįkart įkūnija tokią idealią heroję, kad jos patriotizmas (dėl kurio ji išsižada mylimojo) ir akivaizdus kvailumas tiesiog erzina ir verčia abejoti aktorės sugebėjimais.

Manau, kad pasirinkdamas aktorius, kurie asocijuojasi su šiuolaikiškais filmais ir personažais, režisierius bandė šiek tiek sušvelninti knygos herojų anachronizmą. Kažin, ar jam tai pavyko. Laimei, sentimentaliosioms herojų peripetijoms skirta ne tiek daug laiko. Dinamiški mūšiai su musulmonais, įspūdinga Afrikos gamta (filmuota Maroke) ir nuoširdžios kūrėjų pastangos parodyti Hario dvasinę brandą vis dėlto išsklaido kolonijinius patriotinės dramos šešėlius.

Živilė Pipinytė