Natura morta ir natura vita "Arkoje"

Genovaitė Skrabulienė. "Stalas". 2002 m.

Natiurmortas (itališkai natura morta - negyvoji gamta; šio žanro motyvams priklauso žmogaus aplinkos daiktai), kaip savarankiškas dailės žanras, susiformavo tik XVI a. pab. - XVII a. flamandų, olandų, ispanų, italų tapyboje, nors jo elementų yra dar senovės Rytų, antikos dailėje. Keičiantis epochoms, meno stiliams ir kryptims, natiurmortas atliko įvairias funkcijas (yra dvi pagrindinės - simbolinė ir dekoratyvinė), buvo skirtingai interpretuojamas, daugiau dėmesio skirta tai vieniems, tai kitiems motyvams, todėl laikui bėgant išryškėjo kelios šio žanro rūšys. Iliuzinis, alegorinis, realistinis, modernizmo epochoje tapęs puikia priemone plastiniams eksperimentams ir t.t., šių dienų eklektiškoje (jokiu būdu ne blogąja šio žodžio prasme) dailėje natiurmortas pulsuoja visomis praeities interpretacijų ir transformacijų formomis. Todėl nenuostabu, kad "Arkos" galerijoje veikiančioje parodoje "Natura morta. A.D.MMII" eksponuojami kelių Vilniaus dailininkų kartų tapybos darbai, nors siejami to paties žanro, reiškiasi skirtingais būviais, atitikdami veik kiekvieną svarbesnę rūšių skalės padalą - nuo visiškai realistinių vaizdų iki fantastinių vizijų. Matyt, įvairumas ir buvo vienas iš pagrindinių kriterijų atrenkant parodai natiurmortus, nes dalis jų savo menine, plastine ir idėjine kokybe nusileidžia bendram juos nutapiusių autorių kūrybos lygiui, o ir tarpusavyje konkuruojantys paveikslai nevienaverčiai (tai, savaime suprantama, būdinga ir net būtina grupinėms parodoms). Kita vertus, net patys jauniausi tapytojai, turintys individualų, publikai gerai pažįstamą braižą, liko ištikimi savajam stiliui (kaip ir vyresnieji - Ričardas Bartkevičius, Rimas Bičiūnas, Bronius Gražys, Aloyzas Stasiulevičius, kt.).

Tad kas gi slepiasi po uždanga, pavadinta Natura morta? Tai švėgždiškas hiperrealizmas Živilės Jasutytės "Paskutinėje vakarienėje" ir "Portrete"; varholiškas popmenas Lionės Grigaliūnaitės intensyviame mėlyname fone reprodukuojamose "49 citrinose"; šiltų ir šaltų plokštumų žaidimas Romualdo Kuncos natiurmortuose; dekoratyvinis, ornamentinis, simetrijos principais paremtas gėlių žydėjimas Arūnės Tornau "Staltiesėje su tulpėmis"; tekstiliška, kilimus primenanti tapyba Gintaro Gesevičiaus "Vasaroje" ir Emilijos Gaspariūnaitės-Taločkienės "Natiurmorte su verbomis", pan.

Labai originali A. Stasiulevičiaus natiurmorto interpretacija - nuolatiniu savo kūrybos motyvu pasirinkęs Vilniaus miestą, dailininkas tęsia pradėtą darbą ir kuria natiurmortą remdamasis urbanistinio peizažo principais - sudvasindamas abstrakčią formą, pasitelkęs muzikalų linijų ritmą, išraiškingą faktūrą, tapo dekoratyvų monumentalų simbolinį paveikslą. Šio tapytojo interpretacijoje žmogų supantys daiktai nėra tik natūros kopijavimas ar bandymai žaisti plastinėmis galimybėmis, bet įgauna gilią filosofinę prasmę. Ištikimas savo kūrybos motyvams B. Gražys dygsniuoja vangogiškai virpančio faktūriško kolorito plokštumą-uždangą su paslaptingais žuvis primenančiais plyšiais į nerealų pasaulį ("Pagautos žuvys"). Valentinas Ajauskas žaidžia dydžiais - abstrakčioje erdvėje vaizduoja milžinišką agurotį, o kompoziciją užbaigia nenatūraliai mažomis, palyginti su daržove, žmonių ir namų figūrėlėmis - viename kūrinyje atsiduria skirtingų dailės žanrų motyvai ("Mūsų kiemo natiurmortas"). Tai jau fantastinių, siurrealistinių natiurmortų pavyzdžiai.

Ekspoziciją vainikuoja Vidmanto Ilčiuko indas iš ciklo "Palikti pėdsaką" - tai emaliuotas metalinis dubuo (skulptūrinis natiurmortas), iš vidaus ir išorės padengtas dailininko pirštų atspaudais (tapyba), į kurį įmestos kelios monetos. Taip menininkas šmaikščiai susieja tapytą natiurmortą su "pozuojančiu" jam objektu ir net suteikia galimybę papramogauti ir palikti pėdsaką tiems, kurie mėgsta miklinti taiklumą, ar tiems, kurie norėtų sumažinti piniginės svorį.

Pažiūrėjus parodą, po truputį darosi aišku, kad natiurmortas - tai ne tik realūs žmogaus aplinkos daiktai, bet ir jo pasąmonėje sukurti siurrealūs vaizdiniai - svarbu, kaip pats autorius įvardins savo darbą ir kaip įtikinamai sugebės apginti pasirinktą poziciją. Šia prasme Martino Jankaus tapyba taip pat gali tilpti į natiurmorto sąvoką, tačiau tam prieštarauja ekspozicijos pavadinimas - "Vasaros kaitra ir baltos pelkių gėlės". Jis nuteikia peizažui. Iš Vilniaus ir Klaipėdos krašto apylinkių atėjusi inspiracija nuosekliai perfiltruota per dailininko vidinį pasaulį, pagardinta elementais iš kūrybinės aplinkos (dirbtuvės) bei melancholija ir dekadentizmu iš nuoširdžiai studijuotų menininkų, rašytojų darbų. M. Jankaus abstrakčiose pasaulių vizijose smulkesniu potėpiu kuriamos spalvinės dėmės perauga į konkretesnius objektus (sfinksas, namas, žmogus, kt.). Vietomis neužtapyti faktūriniai paviršiai, nutekėję dažai padeda kurti beveik vienspalvio kolorito vaizdinius, kuriuose nelabai įtikinamai bandoma eksperimentuoti su apšvietimu.

Kitaip tariant, jei užeisi į "Arką", pasukęs į kairę rasi natura morta, pasukęs į dešinę - natura vita. Kuri iš jų "gyvesnė" - spręskite patys.

P. S. Su politika judėjimo krypčių prašom nesieti.