Atidengti slėpiniai

Stanislaw Fleury. "Pilies kalnas žiemą"

Kai atsakinėjau į praėjusių metų "7 meno dienų" anketos klausimus, Skirmanto Valiulio ir Stanislovo Žvirgždo straipsnių rinkinys "Fotografijos slėpiniai" buvo dar tik pasirodęs, jo skaityti Kalėdų karštinės metu nebuvo kada. Todėl parašiau: "žada fotografijos istorijos atradimų". Pagaliau atsirado laiko atsiversti šią knygą ir pažvelgti, kas slypi po jos sidabriniu viršeliu. Taigi, ar išpildyti tie pažadai?

Pavadinime įrašytas žodis "slėpiniai" įpareigoja. Įpareigoja atrasti kažką nežinoma, ką nors naujai interpretuoti ir net diskutuoti taip, kaip "Būtovės slėpinių" herojai Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas, nes Lietuvoje šis žodis jau neišvengiamai kelia televizines asociacijas. Knygos autoriai fotografų seminaruose ir konferencijose yra surengę ne vieną panašią diskusiją - jų metu tarsi čia pat, žiūrovų akyse, išryškėja nežinomi, pamiršti ar nuslėpti fotografijos faktai. Kita vertus, "slėpiniai" - tai ir nuoroda į buvusius "specfondus", iš kurių dabar jau galima traukti informaciją. (Bet kodėl knygoje apie fotografiją visai nėra vizualios informacijos, t.y. pačių fotografijų?) Kas, ką ir kodėl fotografavo, bet negalėjo parodyti arba ką buvo uždrausta fotografuoti, yra ne mažiau įdomu nei stilių, prasmių bei sociokultūrinių kontekstų išryškinimas. Be to, atvėrus šias slaptavietes, užpildytos fotografijos istorijos spragos - sugrąžinti į apyvartą ištisi laikotarpiai, pavyzdžiui, karo ir rezistencinė pokario fotografija.

Kita slaptavietė - archyvai, nes kol į juos neįsisuka tikslingas žvilgsnis, visa, kas juose slypi, realiai neegzistuoja. Skirmantas Valiulis ir Stanislovas Žvirgždas skverbiasi į fotografijos istoriją vartydami daugybę lenkiškų, lietuviškų ir rusiškų periodinių leidinių bei dokumentų. Ir iš tikrųjų spauda - tas gyvenimo fragmentų atspindėtojas - dažnai padeda sugrąžinti tai, kas nugrimzdo istorijos dugnan. Pavyzdžiui, mūsų, ten rašančiųjų, "ataskaitos" padėjo autoriams gana tiksliai atkurti, kas buvo kalbėta kiekviename Nidos seminare. Bet štai 5-asis seminaras, vykęs 1982 m., tarsi išnyko, jo nebuvo, nes "duomenų apie jį spaudoje kol kas nepavyko aptikti", - rašo autoriai.

Fotografijos faktai atkuriami stebėtinai kruopščiai. Tiesiog šiurpas ima, kai skaitai Fotomenininkų sąjungos istoriją - parodos, seminarai, konferencijos, leidiniai - surašyta, atrodo, kiekviena pati nereikšmingiausia smulkmena (o autoriai jos reikšmingumo ir nebando nustatyti), regi, kaip keičiasi fotografijos procesui vadovavę asmenys (vieni vardai tik trumpam šmėkšteli, kiti, rodos, visam gyvenimui įsitaiso valdybose), kaip išnyksta socialistinę tėvynę šlovinančios temos ir atsiranda žodis "Lietuva", o dar vėliau pridedami visokie "post" ir "de" (pavyzdžiui, Gintautas Mažeikis 1993 m. konferencijoje kalba apie "atminties desakralizacijos vyksmą", o 1995 m. - apie "realybės demitologizacijos vyksmą"). Taip nešališkai aprašytas gyvenimas tampa prieinamas, apčiuopiamas kaip daiktas, kurį jau gali tyrinėti ir interpretuoti kiti.

Kai kurios temos ištyrinėtos jau šioje knygoje. Apie XX a. pradžios Vilniaus fotografą Janą Bulhaką čia išspausdinta ištisa studija, suminėtas, regis, kiekvienas jo žingsnis - ir reikšmingas, ir ne. Bet kas žino, kas bus reikšminga tam, kuris šią studiją skaitys ir ieškos savo tezes pagrindžiančių faktų? Straipsnis apie fotografiką atseka fotografijos fabrikavimo atvejus nuo pat jos atsiradimo, kai du kartus per klaidą eksponuotose fotoplokštelėse išryškėdavo fantastiniai vaizdai ir skirtingų realybių susidūrimai. Čia pakliuvo net ir tie fotografai, kurie ranka tik pakoreguodavo "netobulas" fotografijas (Juozapas Čechavičius užpiešdavo debesis tušu - tai jau fotografikos istorija). O Antrasis pasaulinis karas - tas "nemeniškas" tarpsnis, kai, atrodo, tik krito bombos, buvo deginami kaimai ir žudomi žydai, - šioje knygoje pasirodo besąs kupinas entuziazmo tarnauti savam kraštui fiksuojant gyvenimą, spauda rengia konkursus ir spausdinamos ne bet kokios fotografijos - stengtasi ir tada "atstatyti fotografijos kultūrą iki buvusio lygio", kaip 1943 m. rašė fotografas Juozas Stanišauskas, toliau, pavyzdžiui, pagirdamas kolegos V. Račkausko nuotrauką "Kalakutų šeima": "Tai šlageris! Amerikoniško žanro plakatinis kūrinys. Tai tipiška viršelinė nuotrauka". Argi kam rūpi karas?

Knygoje yra dar du vertingi dalykai - tai interviu ir komentarai (kažkodėl po vienu pavadinimu paslėpti keturi fotografai) bei Lietuvos fotografijos chronologija, kuri prasideda Juozapo Čechavičiaus gimimu apie 1817 metus. Interviu atskleidžia, ką apie fotografiją mano Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Algimantas Aleksandravičius ir Algimantas Kunčius, o chronologija be jokių emocijų leidžia ir įvertinti kiekvieno fotografo nuveiktus darbus (čia surašyti turbūt visi, net ir patys menkiausi leidiniai), ir pajusti fotografijos proceso bangavimą: XIX a. (iškart po fotografijos išradimo paskelbimo Prancūzijoje) Vilniuje leistoje enciklopedijoje atspausdintas straipsnis apie "Fotografinę kamerą", 1840 m. pirmą kartą Lietuvoje demonstruojamas dagerotipas, XX a. leidybos dinamika - yra pinigų - daug leidinių, nėra pinigų - nėra ir leidinių. Taigi pati knyga yra tarsi enciklopedija, kur į vieną vietą sukaupta ilgą laikotarpį ir įvairius fotografijos aspektus aprėpianti informacija.

Tačiau čia tenka sustoti ir padaryti tai, ką daryti nėra labai malonu - kritikuoti. Nors autoriai itin kruopštūs, netikslumų tiek, kad jie krenta į akis. Štai mano jau minėtas V. Račkauskas yra ir J. Račkauskas (tai, žinoma, smulkmena, bet gaila, kad iš viso nežinomas jo vardas), režisierius Woody Allenas tekste rašomas kaip Vudis Alenas, o tai, kiek žinau, lietuvių rašyboje yra kažkokiais man nesuprantamais sumetimais priimtina, bet tuomet to turėtų būti laikomasi visoje knygoje. Na ir mane asmeniškai palietę netikslumai - straipsnyje "Kelio gairės" radau ištrauką (beje, be kabučių) iš savo teksto, spausdinto "7 meno dienose" apie 2001 metų vėjuotą seminarą Nidoje, tačiau nuorodos skelbia, kad tai Skirmanto Valiulio straipsnis, o "Interviu ir komentaruose", atvirkščiai, man buvo priskirtos Marcelijaus Martinaičio mintys apie peizažo ekologiją (beje, labai man priimtinos) iš įvado Algimanto Kunčiaus knygai. Puikiai žinau, kad daug rašant taip apsirikti labai lengva, tačiau tokie apsirikimai verčia suabejoti ir kitų citatų tiesa.

Turiu priekaištų ir turiniui. Dažname straipsnyje pasikartoja faktai, mintys ir net atskiros pastraipos gal tik kiek erzina, bet tai galima pateisinti tariant, šis rinkinys ir nėra sumanytas kaip vientisa knyga - juk čia surinkti įvairiuose leidiniuose spausdinti straipsniai. Kaip ir noras paminėti viską, kas bent kiek susiję su tema - pavyzdžiui, Vytauto Mikalausko knyga apie kino istoriją išnyra beveik kiekviename straipsnyje, bet (turbūt išskyrus "XIX amžiaus Vilniaus reginiai", kur įdomiai pasakojama apie to amžiaus kiną - dioramas), jos reikalingumas tekstui niekaip nepagrįstas, kartais net suklaidina, nes atrodo, kad čia bus pasakojama apie kiną. Tačiau tekstus skaityti tikrai trukdo tai, kad nesistengiama laikytis elementarios akademinės struktūros, kai įvade pristatoma tema, o paskui ją išdėsčius padaromos išvados. Manau, kad būtent dėl šios priežasties straipsnis "Nežinomų vaizdų istorija. 1914-1918" taip ir liko neaišku apie ką. Tik pavadinime apibrėžti metai leidžia spėti, kad kalbama apie Pirmojo pasaulinio karo vaizdus, bet kodėl jie nežinomi? Taip pat krito į akis noras praturtinti tekstus teorine mintimi, tačiau tai baigėsi tik pakibusiu kelių pavardžių, tokių kaip Michel Foucault, paminėjimu. Išėjo ir vienas kuriozas - Charles`o Baudelaire`o "flaneur" virto "flaneure" - slampinėtojas tapo slampinėtoja, o toks feminizmo pasireiškimas apibūdinant abstrakčius socialinius vaidmenis, nors ir glostantis mano širdį, retas. Na ir, žinoma, tas nuolatinis noras pasigirti lietuvių fotografijos ir istoriografijos laimėjimais - vis lenda tas "mes", įvardijantis lietuvių tautą (atradome, ištyrėme, nežinome ir t.t.). Tai ne tik prastina akademinės kalbos stilių, bet ir kvepia provincialumu.

Vis dėlto nesinorėtų užbaigti šios recenzijos priekaištais - juk Skirmantas Valiulis ir Stanislovas Žvirgždas išleido vertingą knygą, kurią skaitydamas supranti, kad dar daug ko nežinai apie fotografijos istoriją - vis dar pilną slėpinių.

_____________

Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas. Fotografijos slėpiniai. Vilnius, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2002.