Muzika

Gal nebevaikščioti po Vilnių?

mums rašo

Palikęs valstybės tarnybą ir tapęs laisvu menininku-pensininku, nebevažinėju troleibusais (sutaupau 35 Lt). Visus reikiamus "objektus" pasiekiu savo kojomis. Todėl pamatau visą Vilniaus grožį, ne tik architektūros. Dažnai varstydamas archyvų, muziejų duris, jas pasiekiu eidamas ir tomis gatvėmis, kuriomis kojos manęs labai seniai nenešiojo. Domėdamasis Vilniaus praeitimi, pasižvalgau į atminimo lentas, ir ne tik tas, kurios atsirado visai neseniai.

Kartą, praėjusių metų pabaigoje, kulniuodamas iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, pakėliau galvą į Pamėnkalnio ir Jogailos gatvių kampinį namą (1/13), prie kurio 2000 m. gruodžio 17 d. buvo atidengta atminimo lenta etnomuzikologei Jadvygai Čiurlionytei (skulptorius Bronius Vyšniauskas). Tada iškilmėse prie šio namo kalbėjo Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas Gintaras Sodeika, tuometinis Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis, Lietuvos muzikos akademijos rektorius profesorius Juozas Antanavičius ir kiti, skambėjo etnomuzikologės pamėgtos autentiškos lietuvių liaudies dainos, atliekamos jaunuolių ansamblio... Ir akys netikėjo, kai pamačiau tik sienoje išgręžtas skyles.

Susijaudinęs grįžau namo ir paskambinau telefonu 02, pranešdamas policijai apie "reginį". Netrukus atvyko pareigūnai, kuriuos aš jų lengvuoju automobiliu nulydėjau į įvykio vietą. Kaip tik tada jų automobilyje buvau labai smulkiai apklaustas - taip, kad pasijutau esąs kaltininkas, vos ne kaip to Saulės akmens grąžintojas. Gerai dar, kad manęs neuždarė! Šis įvykis mane labai sukrėtė.

Po dienos ar dviejų ėjau į Literatūros ir meno archyvą. Vasario 16-osios gatvėje puikavosi atminimo lenta operos solistui Adolfui Lietuvninkui. Pasidžiaugiau. O štai Kaštonų gatvėje prie namo Nr. 1 pamačiau tik šviesią dėmę. Dar, atrodo, taip neseniai čia atminimo lenta visiems priminė, kad šiame name gyventa operos solisto profesoriaus Antano Sodeikos. Atminimo lentos nebebuvo.

Eidamas toliau į archyvą pastebėjau, kad nebebuvo ir puikiam dainų atlikėjui bei operos solistui Romanui Marijošiui skirtos atminimo lentos ant Vasario 16-osios gatvės pastato Nr. 17 sienos. Kiek aukščiau kabojusi atminimo lenta kompozitoriui Baliui Dvarionui, matyt, buvo nepasiekiama vagišiams. Ji išliko.

Apie matytus "reginius" policijai nebepranešiau, nes tada tikriausiai būčiau uždarytas į areštinę kaip įtariamasis. Nuėjau į Kultūros ministeriją, kurioje apie 16 metų dirbau, ir ten atsakingiems darbuotojams papasakojau apie daromą skriaudą Vilniui ir Lietuvos kultūrai. Bet kokį šoką patyriau, kai eidamas iš ministerijos Pylimo gatve prie namo Nr. 7 jau neberadau atminimo lentos ir rašytojai Marijai Lastauskienei-Lazdynų Pelėdai!

Ką daryti? Gal nebevaikščioti Vilniaus gatvėmis? Vaikščiosiu ir dairysiuos. Bet negi nebus sutramdyti tokio "metalo" vagys ir supirkinėtojai, praradę žmogišką orumą?

Vaclovas Juodpusis