Adresas - planeta

Majid Bondar Moghaddam (Iranas). Be pavadinimo

"Gamta - visų namai", šiuo metu eksponuojama Vilniuje, Fotografijos meno galerijoje, patenka vis į naują laiko kontekstą ir lyg savaime atsinaujina. Pagausėja naujų gyvenimo bėdų, o ne meninių laimėjimų, nors fotografijos raida naujų technologijų epochoje irgi yra problema. Tai dėsninga, nes be tam tikro iššūkio nebūtų ir atsako. Ir viena, ir kita jau nebeturi nei sienų, nei, žvelgiant ateitin, laiko ribų. Kada dar buvo tokie akivaizdūs vakarykščių žaizdų - Černobylio katastrofos ar sprogimo Jonavoje - padariniai? Kada labiau pasaulis gyveno katastrofos nuojautomis? Ar ne pradėdamas naują amžių ir pranašaudamas žmogui amžiną jaunystę?

Vieni įspėja, kad po 800 metų į Žemę trenksis asteroidas, panašus į tą, nuo kurio išnyko dinozaurai. Kiti sako, kad po milijono metų sprogs Žemei artima nauja žvaigždė ir joje ištirpsime. Kur bus žmogus po tiek metų - sunku numatyti. Viena vertus - fantastika, antra vertus - naujas mokslas - katastrofika. Tarp jų - realybė: jau šiandien pusė planetos žmonių gyvena miestuose, kurie užima tik tris procentus žemės ploto. Bet ar iš tiesų pasaulis glaudėja? O gal tik laikinai suremiame pečius prieš laikiną priešą?

Fantastas H. Wellsas prieš šimtmetį rašė: "Žmonijos istorija vis labiau primena lenktynes tarp švietimo ir katastrofos". Kokia fotografijos įtaka šioms katastrofinėms nuojautoms? Šviesti naujienomis ir švytėti meno šviesa. Labiau informuoti galėtų atgimstanti spaudos fotografija po šiemetinės didžiulės parodos-konkurso ir leidinio "Tai Lietuva". Bet ten ekologijos mažoka, išskyrus šiukšlynų temą. Paroda "Gamta - visų namai" aprėpia ekologijos temą lyg ir iš visų pusių, bet diskutuodama su savimi - ar ne per plačiai? Net žiuri (iš užsieniečių ver- tinimo komisijoje buvo didelis lietuvių fotografijos bičiulis iš Burghauseno (Vokietija) Dieteris Reissas, surengęs ne vieną lietuvių fotografijos parodą, ir Marekas Grystelis iš Varšuvos, leidžiantis įdomų internetinį žurnalą "Fototapeta" ir organizuojantis pas mus - lenkų, o Lenkijoje - Lietuvos autorių fotoparodas) būta ginčų, ar socialiniai motyvai, akto žanras yra šios parodos objektai. Jei tik dėl parodos intrigos - taip. Jeigu imsime domėn J. Pultzo mintį iš jo knygos "Fotografija ir kūnas" ("Photography and the body", 1995) - "kūnas nebėra vien vizualinio susižavėjimo objektas ar nekaltas erotinis malonumas, kūnas šiandien suprantamas kaip pačių aktualiausių debatų priežastis", - tai fotografiniai apsinuoginimai bus traktuojami kitoniškai. O diskusijos dėl dirbtinio apvaisinimo, klonavimo ar eutanazijos? Kaip šių naujų mokslo proveržių akivaizdoje atskirti savo kūną nuo socialinio? Imkime kad ir R. Požerskio sudramintą istoriją su neįgaliuoju Alfonsu. Ją visą - 17 nuotraukų - išspausdino kasmetinis Londono almanachas "Photography Year Book". Arba R. Vikšraičio lyg ir savaime susidramatinančių kaimo nusigyvenėlių grimasos. Vis aiškiau, kad ir Lietuvos kūnui gresia senėjimas ir demografinė mirtis. Šį ir kitus pavojus mūsų meninė fotografija išreiškia pernelyg švelniai, dekoratyviai ar visai atsitiktinai.

Roland Heinzl (Vokietija). "Baobabų alėja"

Tačiau yra atsitiktinumų, kurie išsirikiuoja dėsningai. Šios parodos kontekstui svarbūs nauji lietuviški fotoleidiniai: panevėžiečio S. Povilaičio knyga, skirta arkliams, R. Augūno fotoalbumas "Žmonės kalnuose", bylojantis, kad žmogus praturtėja, jei elgiasi ne kaip užkariautojas, ir kol kas pirmasis R. Vikšraičio darbų katalogas (apie šį unikalų fotografą iš kaimo gilumos ketina kurti filmus A. Jevdokimovas ir A. Tarvydas, bet suskubs veikiau žurnalistikos instituto diplomantai). Kuo dažniau deklaruojame meilę, tuo dažniau konfliktuojame su racionaliu mąstymu. Jeigu Australijoje per daug priviso kengūrų, tai kokį milijoną iššaudys. Jei Lietuvoje arklių per mažai, tai auginsime stručius, nes jų mėsa brangesnė ir kojos eiklesnės. Toks vakarietiškas santykių reguliavimas didžiuosiuose - gamtos - namuose. Rytietiškas - nekišk piršto ten, kur darbavosi Dievo ranka. Rytams atstovauja japonai - kauniškės fotoparodos senbuviai. Jų skalė - nuo fotoreportažo iki rafinuotos spalvų simbolikos. Parodoje dalyvauja Oshiki Ozawa - pirmasis atvežęs japonus pas mus, o A. Sutkų, A. Macijauską ir kitus pristatęs Japonijoje. Didelis fotografų būrys - iš Irano. Garsų Irano kiną retsykiais matome per televiziją, o tokia pat subtili, poetiška Irano fotografija jau įsitvirtino parodoje "Gamta - mūsų namai". Greta poezijos - ir neorealistiniai vaizdai, irgi kaip jų kine. Neblogai pristatomi vokiečiai, lenkai, latviai. Mažoka fotografijų iš kitų Europos kraštų.

Darbų į parodą suplaukia daug, bet visgi ar jie nusipelno tiek apdovanojimų? Linkę čia pasivaržyti ir lietuviai, tačiau ne tiek darbų kokybe, kiek pretenzijomis į diplomus ir prizus. Vis vien kauniškė paroda įdomi, nes čia ne šiaip sau eksponuojamos fotografijos iš artimų ir tolimų šalių, bet susitinka skirtingi stiliai ir idėjos, kurios mūsų skonį tobulina, o gyvenimą - laisvina.