Pasaulyje

Arthuras Rubinsteinas apie savo koncertą Lietuvoje

kronika

iliustracija

Vakaruose, abipus Atlanto, labai vertinami iš Lenkijos kilusio pianisto Arthuro Rubinsteino (1886-1982) įvairiais metais Anglijoje ir JAV padaryti įrašai, kelis dešimtmečius trukusi jo koncertinė veikla visame pasaulyje bei jo autobiografinės knygos "Mano jaunystės metai" (1973) ir "Mano laimingas gyvenimas" (1980), menininko parašytos angliškai ir išverstos į daugelį pasaulio kalbų. Antrojoje knygoje autorius, be kita ko, labai nuoširdžiai, nors ir trumpai, pasakoja, kaip jis koncertavo Kaune.

A. Rubinsteinas gimė Lodzėje, muzikos mokėsi pas H. Barthą ir I. Paderewskį (beje, 1919 m. tapusį Lenkijos ministru pirmininku). Nuo 13 metų iki senatvės intensyviai koncertavo visuose žemynuose, susilaukdavo labai gerų įvertinimų, bendradarbiavo su garsiais muzikais. Su iškiliausiais simfoniniais orkestrais, diriguojamais tokių žvaigždžių kaip A. Toscanini, L. Stokowskis, B. Walteris ir kiti, jis puikiai atliko ir įrašė itin reikšmingų pasaulinės muzikos literatūros kūrinių - koncertų fortepijonui ir orkestrui. Iki šiol labai vertinami kamerinės muzikos įrašai, jo sukurti kartu su įžymiais smuikininkais J. Heifezu ir H. Szeryngu, violončelininkais E. Feuermannu ir G. Piatigorskiu.

Nemažą savo gyvenimo dalį A. Rubinsteinas gyveno Paryžiuje ir JAV, visuotinai buvo pripažintas vienu iš geriausių F. Chopino ir daugelio XX a. kompozitorių kūrybos atlikėjų. J. Gaudrimo veikalo "Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos" II tome jis paminėtas tarp nedaugelio garsių užsienio menininkų, koncertavusių laikinojoje Lietuvos sostinėje - Kaune.

Štai kaip nuoširdžiai Arthuras Rubinsteinas po beveik pusės šimtmečio rašė apie savo apsilankymą Lietuvoje:

"Mane visai netikėtai pasiekė žinia, kad Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona mane kviečia koncertuoti Kaune. Man, gimusiam Lenkijoje, tai buvo didelė garbė, juk po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva ir Lenkija nepalaikė diplomatinių santykių, siena tarp šių dviejų valstybių buvo aklinai uždaryta. Manyčiau, kad mano gautas kvietimas buvo A. Smetonos palankumo Lenkijai gestas. O man buvo malonu, kad pagaliau atsirado galimybė apsilankyti mano žmonos Nelos (Anielos) tėviškėje. Deja, ji manęs negalėjo lydėti šioje kelionėje, nes skubėjo įrengti mudviejų tada Paryžiuje pirktą namą. Kartu su manimi į Lietuvą vyko Nelos motina.

Į Kauną važiavau per Varšuvą. Čia surengiau koncertą, taip pat gavau Lietuvos vizą. Kitą dieną po koncerto man buvo skaudu skaityti spaudoje trijų kritikų užsipuolimus. Jie peikė ne mano skambinimą, o tai, kad koncertuoti buvo pakviestas žydas. Supratau, kad šios atakos atspindėjo Lenkijos kaimynės Vakaruose - Hitlerio valdomos Vokietijos - įtaką.

Mano koncertas Lietuvos sostinėje man buvo tikra šventė. Vos tik žengęs į sceną, pajutau, kad salėje susirinkusi publika man nuoširdžiai simpatizuoja. Sudarydamas programą ir nenorėdamas užgauti lietuvių nacionalinių jausmų, stengiausi neįtraukti į ją per daug lenkų muzikos, tik vieną kitą Chopino opusą. Ypač karštais plojimais buvo sutikta pjesė, kurią atlikau po programos, - M. de Fallos "Ugnies šokis". Didelė garbė man buvo tai, kad mano skambinimo klausėsi pats Lietuvos Prezidentas. A. Smetona labai šiltai sveikino mane, o aš jam nuoširdžiai pasakiau, jog jaučiu, kad Kauno publika mėgsta ir išmano muziką.

Kitą rytą Nelos mama su manimi nuvažiavo į Ilgavą, į savo šeimos - Mlynarskių - dvarą. Nela buvo prisirišusi prie jo visa širdimi ir man daug pasakojo, kokią laimingą vaikystę jame praleido.

Iš namo, kuris stovėjo kalvos viršūnėje, atsivėrė nuostabus gražuolio Nemuno vaizdas. Mes per upę persikėlėm valtimi. Užkopę ant kalvos įėjome į kuklų senamadišką pastatą, kuris dvelkė nuostabia šiluma. Man ypač patiko didelis muzikos kambarys. Jame jaučiausi taip, tarytum sienos būtų "spinduliavę" tą muziką, kuri jame per metų metus buvo grojama.

Valgomasis man priminė panašų kambarį Tymošovkoje - mano bičiulio kompozitoriaus K. Szymanowskio dvare. Tiek čia, tiek ten ant sienų kabėjo patamsėję protėvių portretai. Ypač įspūdinga buvo didžiulė virtuvė, kurios sienas puošė daugybė varinių keptuvių, pakabintų lyg ir decrescendo tvarka - nuo didžiulės iki visai mažos. Iš viso jų buvo ne mažiau kaip 20. Kiek kartų buvau girdėjęs Nelą pasakojant apie šią kolekciją!

Dvaro valdytojas Henrykas Hrinkewiczius - Nelos dėdė - mane vedžiojo po visą ūkį, rodė galvijus, svirnus, klojimus. Bet, tiesą pasakius, gražiausi dvare man buvo didžiuliai kaštonai aplink gyvenamuosius pastatus. Dvi dienas čia buvau lepinamas kaip karalius. Šį, deja, trumpą apsilankymą Lietuvoje paskui dažnai prisimindavau, būdamas Varšuvoje, kuri man mieliausia iš visų miestų, ir Paryžiuje, kuriame gyvenau daug metų."

Parengė Julius Finkelšteinas