Kultūros politika šiandien

Praėjusią vasarą "7 meno dienos" spausdino tęstinę diskusiją "Kultūros politika šiandien". Jos apibendrinimuose teigiama, kad pačioje visuomenėje nėra subrendęs bendro strateginio kultūros projekto poreikis bei nesama tokia strategija suinteresuotų jėgų. Šią išvadą galima būtų apčiuopti daugelio "stovyklų" pasisakymuose, tačiau susidariusios situacijos priežasčių ieškoma dviem iš pirmo žvilgsnio skirtingomis kryptimis. Pirmosios krypties poziciją atspindėtų teiginys, kad bendro strateginio kultūros projekto neįmanoma "nuleisti iš viršaus". Jis turėtų jungti kuriančios visuomenės, valdžios ir verslo pastangas. Tuo tarpu nepajėgiant žengti strategiškai motyvuotų žingsnių, pastangos išlaikyti esamą santykinį stabilumą vertintinos kaip tam tikra išeitis. Antrosios krypties šalininkai linkę manyti, kad penkerius metus kultūrinėje spaudoje ir diskusijose nagrinėjami kultūros politikos ar jos nebuvimo aspektai, jų įtaka kultūros gyvavimui liudija pakankamą "kuriančiųjų bendruomenės" aktyvumą ir brandumą, tuo tarpu strateginių sprendimų priėmimas yra valstybės, t.y. jai atstovaujančių institucijų ir asmenų prerogatyva ir atsakomybė.

Nusprendėme perkelti diskusiją į "lokalesnę" erdvę ir pasidomėti, kokios kultūros politikos aktualios problemos rūpi atskirų kultūros ir meno sričių atstovams. Šiandienos pokalbyje dalyvauja Lietuvos dailės muziejaus Šiuolaikinės dailės informacijos centro vedėja daktarė Lolita Jablonskienė, AICA Lietuvos sekcijos pirmininkė daktarė Elona Lubytė, Šiuolaikinio meno centro direktorius Kęstutis Kuizinas, menininkas Deimantas Narkevičius ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas Remigijus Šimašius.

Naudodamasi galimybe, pirmiausiai norėčiau kreiptis į Remigijų Šimašių: ar dabar realu tikėtis verslininkų iniciatyvos formuojant aktyvesnę šalies kultūros raidą bei sklaidą?

Remigijus Šimašius:Norėčiau pradėti nuo abstraktesnių samprotavimų, kokia galėtų būti valstybinė kultūros politika ir ar ji apskritai gali būti. Man neišvengiamai peršasi išvada, kad valstybinė kultūros politika yra neatsiejama nuo valstybinio arba, kitaip tariant, valdiško meno. Jeigu kultūra yra žmonių rankose ir nėra nacionalizuota, tai universalios kultūros politikos, ypač "nuleistos iš viršaus", negali būti. Galima kalbėti apie atskirus kultūros politikos aspektus. Pavyzdžiui, valstybė gali nuspręsti remti vieną ar kitą kultūros segmentą, išlaikyti vieną ar kitą instituciją, kuriai suteikiamos valstybės prioritetų numatytos funkcijos. Ką ir kaip ji remia, gali būti išdėstyta viename ar keliuose dokumentuose, kuriuos galima būtų pavadinti kultūros politika. Tačiau visaapimanti kultūros politika, mano supratimu, reikštų kultūros suvalstybinimą ir būtų labai nepageidautinas reiškinys pačiai kultūrai ir visuomenei.

Kalbant apie verslininkų ir politikų dalyvavimą kultūroje reikia paminėti, kad tai dvi atskiros grupės žmonių, kurių požiūris į įvairius klausimus neretai iš principo skiriasi. Verslininkai dalyvauja savarankiškai besirandančioje kultūros politikoje - eidami arba neidami į parodas, pirkdami arba ne tam tikrus kūrinius. Taip jie padeda formuoti visuomenėje meno įvaizdį ir kurti meno rinką. Šiuo aspektu verslininkai nė kiek nesiskiria nuo kitų piliečių. Gali būti ir kitas verslo ir meno sąveikos aspektas, kai menas naudojamas reklaminiams ar kitiems verslo tikslams, priklausomai nuo verslininkų "verslumo". Politikų situacija yra visiškai kita. Jie daro tai, ko iš jų tikisi rinkėjai. Jei pastarieji manys, kad kultūrą reikia remti labiau nei švietimą, sveikatos apsaugą arba kariuomenę, politikai tą ir darys. Mano manymu, neverta tikėtis, kad politikų iniciatyva aplenks laiką ir atspindės menininkų ar kitų su kultūra susijusių žmonių nuotaikas ir lūkesčius.

Kęstutis Kuizinas: Norėčiau suabejoti teiginiu, kad verslininkus galima prilyginti "paprastiems piliečiams". Suprantama, verslininkai negali būti lyginami su valdininkais, neretai savo rankose turinčiais konkrečius svertus kultūros procesams paveikti. Bet lygiai taip pat ir verslininkai, turėdami galimybę remti vienokį ar kitokį meną, nebūtinai patį geriausią, gali daryti stiprų poveikį meno raidai.

Deimantas Narkevičius: Gražiai nuskambėjo mintis, kad kultūros ir dailės suvalstybinimas būtų blogas reiškinys. Visiškai su tuo sutinku, tačiau dabar taip ir yra. Menas yra tik valstybinis. Šiandienė meno infrastruktūra - tai valstybės praktiškai išlaikomos institucijos, susiformavusios iki dešimto dešimtmečio. Negirdėjau, kad bent viena iš jų būtų patyrusi kokių nors transformacijų, nors nuolat skundžiasi savo situacija. Meno išvalstybinimas yra lauktinas procesas, kuris, mano manymu, turėjo prasidėti dar prieš 12 metų. Dabartinė būklė neleidžia liberalizuotis dailės gyvenimui ir rinkai.

Kalbant apie verslą buvo paminėta, kad verslininkai kultūrą ir dailę vartoja savo arba savo verslo reikmėms, t.y. verslo populiarinimui arba savo asmeniniams estetiniams poreikiams tenkinti. Manyčiau, tai yra iškreiptas dailės ir verslo santykio pavyzdys. Dailės, kaip kūrybos proceso, gyvavimas yra autonomiškas, ir priimti jį arba nepriimti nereiškia panaudoti savo reikmėms. Savo prigimtimi dailės kūriniai yra kapitalas. Verslo santykis su menu turėtų būti to kapitalo pripažinimas ir investicijos į šią sritį.

K.K.: Noriu paprieštarauti. Jei verslas iš prigimties yra liberalus reiškinys, tai logiškai mąstant šį teiginį galima būtų taikyti jo santykiui su kultūra. Tačiau pati retorika, kad verslas turi būti toks, o ne kitoks ir turi į meną žiūrėti taip, o ne kitaip, man asocijuojasi su komandiniu principu. Sakyčiau, kad normalioje visuomenėje verslas ir menas turėtų rasti sąlyčio taškų.

Ar sutiktumėte su teiginiu, kad dabartinis verslo ir kultūros santykis Lietuvoje vis dėlto neatitinka brandžios visuomenės lūkesčių? Ir Lietuvos mecenatystės istorija, ir Vakarų valstybių praktika liudija, kad šis ryšys gali turėti įvairesnių aspektų, ne tik pragmatiškų.

R.Š.: Atkreipčiau dėmesį į teorines investicijų į meną prielaidas. Kalbėdami apie materialines gėrybes (ypač pinigus), susiduriame arba su asmeniniu šių gėrybių naudojimu, arba su jų naudojimu gamyboje (versle). Kartais menininkai finansuojami, nes tenkina verslininkų asmeninius poreikius, pavyzdžiui, jų kūriniais puošiami namų, kabinetų ar viešbučių interjerai. Ne toks tiesmukas pavyzdys galėtų būti toks - verslininkui (šiaip turtingam žmogui) patinka menininko darbai, jis nori, kad tų darbų būtų sukurta daugiau ir juos pamatytų daugiau žmonių, todėl jis remia menininką ar nuperka jo darbų muziejui. Galimas ir ne toks "kilnus" variantas - asmuo nori pasirodyti esąs kultūringas ir besirūpinantis kitais, todėl remia menininkus ar muziejus. Tačiau nė kiek ne blogesnis ir toks atvejis, kai menas naudojamas kaip verslo priemonė. Pavyzdžiui, vestibiulyje eksponuojamas darbas pritraukia daugiau klientų, meno kūriniai užsakomi, o vėliau dovanojami kaip verslo dovanos ir t.t. Menininko teisė yra sutikti arba prieštarauti tokiam kūrinio naudojimui. Blogiau, mano nuomone, yra tai, kad ir tokiais tikslais menas naudojamas nelabai intensyviai.

Elona Lubytė: Kadangi kalbame apie tam tikrą kultūros objektą - dailę - ir ieškome jos sąlyčio taškų su valstybės politika, verslo sluoksniais ir tam tikrais demokratiniais pokyčiais, tai pirmiausiai turėtume susitarti, kaip mes šiandien savo aplinkoje suvokiame dailės funkcijas. Tada galima ieškoti atsakymo, koks turėtų būti valstybės, kūrėjų ar besiformuojančio verslo santykis. Jei sutariame, kad šiandien meno kūrinys turi ne tik simbolinę vertę, bet atlieka ir kitas funkcijas, pavyzdžiui, reprezentacinę, susijusią su valstybės kultūrinių aspiracijų atstovavimu, socialinę, susijusią su edukacija, laisvalaikio užimtumu, ekonominę, nes kūrinys turi savo prekinę vertę ir gali būti ilgalaikė investicija, tada galima kalbėti apie įvairiapusiškesnę meno sąveiką su kitomis veiklos sritimis, tarp jų ir su verslu.

Turbūt visi sutiksime, kad kultūros politika yra įvairių kultūros lauką veikiančių jėgų išraiška, atspindinti ir lūkesčius, ir realias galimybes. Nemažai kultūros procesų vyksta savaimingai, t.y. nepriklausomai ar mažai priklausomai nuo esamos kultūros politikos, tačiau nuo jų aptarimo šiandienos pokalbyje siūlyčiau atsiriboti. Taigi valstybės skiriamų lėšų kultūrai nepakanka ir niekada nepakaks. Daugelyje šalių ši problema sprendžiama ieškant būdų pritraukti, skatinti verslo ar privačių asmenų investicijas, paramą kultūrai. Būdų yra įvairių, Lietuvoje kol kas turime Paramos ir labdaros įstatymą bei Kultūros ir sporto rėmimo fondą. Ar šių priemonių pakanka ir ar jos yra efektyvios?

R.Š.: Kalbant apie paramą menui pirmiausia reikia atsakyti į klausimą: ar reikia jį remti, o jei taip, tai kodėl? Kiekvienas racionaliai mąstantis žmogus pagalvoja būtent taip, net jeigu deklaruoja kitaip. Tai sunkus klausimas, ir paramos prašantys žmonės retai gali duoti motyvuotą atsakymą. Manau, daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama ne paramai, o tam, kad veiktų rinkos santykiai. Mano pozicija būtų tokia: menas, kuris reikalingas žmonėms, dažniausiai "prasimuša" ir be paramos.

O Paramos ir labdaros įstatymas - čia kiek kurioziška situacija. Veik visi besitikintys tos paramos teigia, kad įstatymas neveikia arba veikia ne visai taip, kaip turėtų. Tačiau ką mes vadiname veikiančiu įstatymu? Natūralu, kad norinčiųjų gauti paramą visada bus daugiau, nei norinčiųjų ją duoti. Taigi nepriklausomai nuo įstatymo teks įrodyti, jog šios paramos esame verti. Žiūrint pragmatiškai, šis įstatymas panašus į veikiančius kitose valstybėse, t.y. lėšos, duodamos kaip parama, nėra apmokestinamos. Kita vertus, ankstesniame įstatyme paramos mechanizmas tarsi pats provokavo šešėlinius santykius. Beveik visi paramos gavėjai sutikdavo pasirašyti ne visai tai, ką gaudavo. Tai taip iškreipė paramos idėją, kad į paramos prašytoją ir šiandien žiūrima įtariai. Tuo tarpu dabartinis įstatymas numato normalią paramą, ji nei didelė, nei maža, be to, biurokratinės procedūros supaprastintos.

K.K.: Per dešimtį ŠMC veiklos metų iki šiol nesusidūrėme su tikra parama, nors intensyviai ieškome rėmėjų. Šie santykiai visuomet grindžiami rinkos mainais - parama lygi reklamai. Ar yra kokių nors statistinių duomenų apie paramą kultūrai?

E.L.: Statistikos yra. Ji publikuojama, pvz., "Nevyriausybinių organizacijų biuletenyje". Tačiau nereikia užmiršti, kad parama pasiskirsto tarp sporto, socialinių ir kitų sričių. Kita vertus, mes negalime tikėtis, kad verslininkai rems kultūrą apskritai. Viena iš valstybės politikos funkcijų ir yra padėti įsitvirtinti tam tikriems prioritetams. Vienas iš svarbiausiųjų, kurio mums vis dar trūksta, yra sklaidos infrastruktūra. Vakarietiškame modelyje muziejaus ekspozicija, galerija, aukcionas ir pats meno kūrinys formuoja aplinką, kurioje menas tampa tam tikra preke, kitaip tariant, įgyja prekinės vertės. Taigi remti meną tampa patrauklu.

Lolita Jablonskienė: Man atrodo, kad kalbant apie paramą ir labdarą valstybė jau atliko tam tikrą vaidmenį. Įstatymas priimtas, vadinasi, prielaidos pasitelkti privataus verslo paramą yra. Lieka ryšio klausimas: vieni prašo, kiti - gali (bet nebūtinai turi) duoti. Nežinau tokios Europos šalies, kurioje privatus verslas stipriai remtų kultūrą ir meną neskatinamas valstybės institucijų. Tarkime, dažnai kaip pavyzdį prisimename Didžiąją Britaniją. Iš tiesų dalis nacionalinės loterijos pajamų šioje šalyje nukreipiama kultūrai remti - bet tai daro pati valstybė. Panašiai veikia ir mūsų bei estų, latvių kultūros rėmimo fondai. Europoje šis mechanizmas visai kitoks nei Amerikoje. Ten privataus verslo parama kultūrai didesnė, bet ir tradicijos kitokios. Todėl mūsų viltys, kad Paramos ir labdaros įstatymas paskatins verslą labiau remti meną, yra utopinės. Netikiu, kad tai mus išgelbės.

K.K.: Tenka konstatuoti, kad gyvename apsupti mitų. Aš iki šiol buvau įsitikinęs, kad kelią realiai paramai užkerta ne iki galo sutvarkyti įstatymai. O pasirodo, kad Paramos ir labdaros įstatymas yra visiškai baigtas ir normalus. Tik kažkodėl nepritaikomas...

D.N.: Kodėl privatus verslas turėtų remti kultūrą apskritai arba kultūrines institucijas, o ne menininką? Būtent jis yra kultūros raidos pagrindas. Jis kuria tas vertybes, kuriomis vėliau operuoja kultūrinės institucijos. Investavimas į meno kūrybą būtų daug produktyvesnis galutinio produkto prasme. Manyčiau, kad Airijos pavyzdys, kur menininkai visiškai atleisti nuo pajamų mokesčio, galėtų būti siektiniausias ir Lietuvai.

R.Š.: Savaime suprantama, kad dabartinis įstatymas nėra idealus, tačiau dauguma trūkumų neesminiai. Tikrai egzistuoja biurokratinis barjeras, trukdantis remti konkretų kūrėją, o ne instituciją. Tačiau kažin, ar tai ką nors pakeistų. Grįžtant prie statistikos, kuri niekada nėra absoliučiai patikima, galima paminėti, kad prieš kelerius metus Laisvosios rinkos instituto inicijuotas tyrimas parodė, jog pusė paramos yra vadinamoji šešėlinė. Paramos davėjai dėl įvairių priežasčių jos neįformina kaip paramos. Tuo tarpu į klausimą, kodėl parama teikiama nedažnai, galima atsakyti taip: verslininkų kiti prioritetai. Tyrimai rodo, kad neseniai pagrindinis prioritetas buvo vaikų namai, dabar - bažnyčia. Be to, teikdamas paramą negali tikėtis nepatirti nuostolių. Tuomet tai jau nebūtų parama. Kita vertus, nuo ateinančių metų Lietuvoje įsigalios savaip eksperimentinis mokesčių įstatymas: kiekvienas asmuo 2 proc. savo sumokamų mokesčių galės skirti paramai ir labdarai. Tam tikra prasme tai bus atidavimas nieko neatiduodant.

D.N.: Aš vis tiek noriu grįžti prie savo minties: manęs nedomina parama. Prašom priimti mano verslui, t.y. meno kūrimui, įstatyminę lengvatą, kad man nereikėtų mokėti mokesčių nuo investicijų ir pajamų. Klausimą apie rėmimą reikėtų suskirstyti į dvi dalis - institucijų ir menininkų rėmimą. Šie dalykai iš esmės skirtingi.

K.K.: Projektinį rėmimą, kuris dažnai priešpriešinamas atgyvenusiai institucinei paramai, iš esmės galėtume taikyti ir menininkams. Aš būčiau už tai, kad idėjų turintiems žmonėms būtų suteikta daugiau galimybių, tarp jų - ir mokesčių lengvatos bei tiesioginis rėmimas.

Pastaruoju metu meno infrastruktūros klausimas, apie kurį kalbėjo Elona, nuolat minimas įvairių kultūros sričių diskusijose, tačiau nei esamose, nei numatomose kultūros skatinimo programose nėra aptartas, bent jau dailės aspektu. Ar derėtų manyti, kad jį natūraliai išspręs besiformuojanti rinka?

E.L.: Nagrinėjant infrastruktūros klausimą, tikslinga žvelgti į kultūrą kaip į savitą, o ne kaip į nepajėgią rinkos sudėtinę dalį. Mus dominantis sisteminis modelis jungia tris segmentus: pirma - tai kūrėjas, antra - institucija, suteikianti dailės kūriniui sklaidą, trečia - vartotojas. Kiekviena iš šių grupių savo ruožtu yra segmentuota. Pavyzdžiui, kūrėjus galima skirstyti į profesionalus ir mėgėjus, institucijas - į reprezentacines (muziejai), komercines (galerijos), vartotojus - į pripažįstančius estetinę ar/ir prekinę kūrinio vertę ir t.t. Išplėtotos meno rinkos sąlygomis dailės sklaidos efektyvumą užtikrina hierarchizuota institucijų ir renginių infrastruktūra, pvz., muziejai įtvirtina simbolinę meno vertę, tuo tarpu aukcionai - rinkos kainą. Valstybei tenka autoritetingo koordinatoriaus vaidmuo. Lietuvoje vis dar ryškios šios struktūros spragos. Iš dalies jas užpildys besiformuojanti rinka, tačiau daugelis dalykų priklausys nuo valstybės pozicijos ir konkrečių sprendimų. Net ir perėjus prie programinio finansavimo pagrindinis dėmesys skiriamas lėšų skirstymui, o ne jų panaudojimo efektyvumui. Tai pasakytina ir apie pačios valstybės veiksmus. Pavyzdžiui, jei Prancūzija remia savo šalies menininko pristatymą Venecijos bienalėje, - jo darbas, atstovavęs šaliai, užbaigia Paryžiaus Modernaus meno muziejaus ekspoziciją ir kartu siūlomas įsigyti dailininkui atstovaujančioje galerijoje. Bet ar Lietuvos muziejai gali dalyvauti formuojant "simbolinių vertybių" rinką, jei jie praktiškai neperka šiuolaikinių kūrinių?

Pradėjus kalbą apie lėšų kultūrai šaltinius derėtų aptarti Kultūros ir sporto rėmimo fondo veiklą. Tai bene vienintelė valstybės pastanga sujungti biudžetines ir verslo investicijas, be to, fondas atviras visiems, dalyvaujantiems kultūros procesuose.

L.J.: Šiuo metu Seime rengiamasi svarstyti Kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymo pakeitimus. Kaip jis keisis, dar nežinome. Tačiau akivaizdu, kad lėšų, kurias fondas skirsto dabar, palaikydamas Lietuvos kultūros gyvybingumą, nepakanka. Juk į tą patį fondą kreipiasi ir valstybės institucijos, ir nevyriausybinės organizacijos, ir efemeriški kolektyvai. Reikėtų padidinti fondo lėšas ir padaryti tai direktyviai, pademonstruojant valstybės poziciją. Estų ir latvių fondai, kaip žinia, remia tik kultūrą ir meną, o mūsiškis - dar ir sportą, nors jis, beje, daug lengviau pritraukia privataus verslo pinigus. Ne kartą esame kalbėję apie Kultūros ir sporto rėmimo fondo lėtumą. Vėlgi - mūsų kaimynų fondai priima paraiškas mažiausiai du kartus per metus. Projektų pateikėjams daug lengviau planuoti savo veiklą. Be to, viename konkurse nesusiduria projektai, kurie tikisi paramos metų pradžioje, ir, pavyzdžiui, rudenį. Bendravimo su fondu patirtis apskritai verčia neplanuoti veiklos pirmąjį pusmetį, nes paprastai pavasarį projektai vis dar svarstomi. Svarbus ir fondo veiklos skaidrumas. Visi žinome, kad ekspertų tarybose dominuoja Meno kūrėjų asociacijos narių balsai, nors šiandien veikia ir kiti, naujai susikūrę kūrėjų (ne tik dailininkų) susivienijimai. Kultūros ir sporto rėmimo fondo prioritetai gražūs, tokie, kokių daugelis iš mūsų norėtų. Tačiau matyti, kad lemia ne tik priotitetai.

E.L: Dar reikėtų atkreipti dėmesį į lėšų skirstymą pagal kultūros sritis. Iki šiol susiduriame su iš sovietmečio išlikusiu prioritetiniu grožinės literatūros leidybos finansavimu, nors išleisti meno albumą kainuoja daug brangiau. Turėtų būti aiškios proporcijos kiekvienai kultūros šakai ir krypčiai.

K.K: Aš visada skeptiškai žiūriu į nustatytas kvotas. Kiek žinau, estai yra nutarę, kad meno sričių finansavimo proporcijos keičiamos atsižvelgiant į rezultatus. Taip išsaugomas kultūros gyvastingumas, aktualumas. Manau, kad didžiausia problema yra nepakankamas reagavimas į kultūros vyksmą, jos šiandieną. Ir tai liečia ne tik Kultūros ir sporto rėmimo fondą, bet ir stipendijas ar nacionalines premijas, kurias skiriant taip pat atsižvelgiama į praėjusio ar užpraėjusio dešimtmečio nuopelnus. Kita vertus, Lolitos pastaba apie prioritetus labai svarbi. Turime gražiai suformuluotus prioritetus, demokratiniais principais grindžiamą atstovavimą ir vis dėlto jaučiame kartėlį, kad viskas vyksta ne taip, kaip norėtųsi. Manau, kad ir pakeitus atstovavimo principus, t.y. papildžius tarybas naujų organizacijų nariais, iš esmės niekas nepasikeistų. Formalūs atstovavimo principai visada yra tam tikras stabdys. Norint žengti ryžtingus, šiuo metu reikalingus žingsnius, būtini operatyvūs ir drąsūs sprendimai. Visuomenė turi suvokti, kodėl sprendimai yra būtent tokie ir būtent dabar. Kultūros politika negali būti konstanta, ji privalo keistis. Ir keistis kryptingai, ko pas mus niekada nebuvo - viskas paskęsta konsensuso paieškose, ir galop turime vidurkį, kuris nieko nereiškia.

L.J.: Proporcijos atskiroms sritims Kultūros ir sporto rėmimo fonde yra nustatytos. Bet dailei ir jos integracijai į tarptautinį meno kontekstą šių lėšų nepakanka. Nesiūlome remti dailės kitų sričių sąskaita. Tačiau turime garsiai pasakyti, kad dailė nėra pigiausias menas, kaip gal kam nors atrodo. Be to, šiuolaikinės lietuvių dailės tarptautinis prestižas dabar neretai didesnis nei kitų sričių. Kaimyninės Estijos kultūros kapitalo dailei skirta suma yra keliskart didesnė. Tuo tarpu 2002 m. Lietuvos dailės sklaidai užsienyje tebuvo skirti keli šimtai tūkstančių litų - apie ką mes dar galime kalbėti.

K.K.: Sutinku, kad ši suma yra juokinga. Tačiau ar gaunant daugiau pinigų iš esmės kas nors pasikeis? Tai pats primityviausias žingsnis. Kuriant atvirą visuomenę, viskas priklauso nuo politinės valios ir ryžto. Tik taip galima pasiekti kokybinių pokyčių.

E.L.: Man atrodo, kad kultūros srityje pas mus dominuoja archajiškas romantinis požiūris, o ši diena, jos poreikiai ir kūrybinės potencijos dėmesio susilaukia mažiausiai. Didžiausia pastarojo meto finansinė kultūros akcija yra Žemutinės pilies atstatymas. Šių dienų kultūra (ir dailė) nėra prioritetai, nors deklaruojame modernios visuomenės kūrimą. Grįžtant prie Kultūros ir sporto rėmimo fondo, noriu priminti, kad kūrybinės sąjungos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto, tuo tarpu kitoms organizacijoms Kultūros ir sporto rėmimo fondas yra vienintelis galimas finansavimo šaltinis.

D.N.: Aš norėčiau, kad į jį galėtų kreiptis asmuo be institucinių tarpininkų. Šiandienė situacija yra absurdiška. Paraiškos iš privataus asmens priimamos, tačiau pinigai gali būti pervedami tik institucijai. Tai rodo, kad fondui svarbu išlaikyti esamą infrastruktūrą.

L.J.: Man regis, būtų galima pasielgti kitaip. Neteko matyti profesionalaus Kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšų panaudojimo įvertinimo. Taip, internete yra paremtų projektų sąrašas, tačiau neatliekama projektų efektyvumo analizė. Yra tik paramos gavėjų finansinės ataskaitos, o projektų reikšmės, jų poveikio niekas neanalizuoja ir nevertina. Manau, išorinių ekspertų atliekami kasmetiniai dalykiniai įgyvendintų projektų įvertinimai skatintų efektyvesnį fondo lėšų skirstymą ir jų panaudojimą.

K.K.: Noriu paminėti konkretų šią situaciją iliustruojantį pavyzdį. 1999 m. Lietuvos dailės retrospektyvai, t.y. paskutinio dešimtmečio Lietuvos dailės apžvalgai, fondas skyrė Šiuolaikinio meno centrui 20 tūkst. Lt, tuo tarpu LDS pirmininko ir jo asistentų kelionei į Kinijos Liaudies Respubliką draugiškiems ryšiams užmegzti - apie 27 tūkst. Lt. Įvertinkime šių dviejų programų visuomeninę reikšmę...

Fizinių asmenų galimybė teikti paraiškas fondams tikriausiai priklausys ir nuo to, kaip įstatymai apibrėš menininko statusą. Koks, Jūsų manymu, turėtų būti menininko ir institucijų santykis?

D.N.: Individualus kūrėjas turėtų naudotis tomis pačiomis teisėmis, kaip ir institucija. Kūrėjas turi teisę inicijuoti, vykdyti meninius projektus ir gauti jiems paramą tiesiogiai. Kaip rodo pastarojo dešimtmečio patirtis, individuali veikla dažnai yra efektyvesnė, dinamiškesnė, randa kelią į europinius meno gyvenimo procesus. Tačiau susiklostęs institucinis lobizmas vertinant ir skiriant valstybinę paramą šias iniciatyvas ignoruoja, o dažnai ir finansiškai blokuoja. Dailininkų sąjungos dominavimas, neproporcingas jos narių atstovavimas įvairaus lygio ekspertų komisijose yra visiškai nepateisinamas.

L.J.: Noriu atkreipti dėmesį ir į kitą, mano požiūriu svarbų, šio klausimo aspektą. Greta menininko ir jo kūrybą analizuojančio meno kritiko, nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos, kai Lietuvoje pradėtos rengti konceptualios parodos, meniniame gyvenime neabejotinai svarbi tapo ir dailės parodų kuratoriaus figūra. Dailės parodų kuratoriai šiandien dirba ir nedidelėse dailės galerijose, ir įgyvendina stambius tarptautinius projektus. 2002 m. spalio mėnesį atlikta Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros katedros savianalizė liudija, kad daugiau kaip trečdalis dailėtyrininko kvalifikaciją čia įgijusių absolventų renkasi būtent kuratoriaus darbą. Paradoksalu, bet šiuo metu galiojančiame Autorių teisių įstatyme kuratoriaus veiklai netaikomos autorinės teisės. Kuratoriaus, kaip kūrėjo, statusą būtina apibrėžti ir naujoje meno kūrėjų statusą reglamentuojančio įstatymo redakcijoje.

Taigi iš mūsų pokalbio peršasi išvada, kad viena rimčiausių šios dienos aktualijų yra mums svarbius sprendimus priimančių komisijų formavimo principai, taip pat dailės gyvenimą reglamentuojančių įstatymų kūrimo eiga.

D.N.: Klausimas, kokie yra lėšų skirstymo principai ir kodėl dabartinėje situacijoje šį procesą monopolizuoja senosios kūrybinės sąjungos, mums iškilo vos tik įkūrėme Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungą. Ir šį klausimą patikrinome praktiškai. 1998 m. įregistravus sąjungą Teisingumo ministerijoje, pareiškėme norą įstoti į meno kūrėjų asociaciją. Tačiau pagal asociacijos įstatus "tradicinės" kūrybinės sąjungos pačios sprendžia, kurią sąjungą į asociaciją priimti, o kurios - ne. Jei 1991 m. politinės partijos būtų pačios sprendusios, kurią politinę partiją įregistruoti, o kurios - ne, iki šiol turėtume tik LKP. Todėl kai dabar kalbame apie ekspertų delegavimą, man tai skamba juokingai. Nes iki šiol situacija yra akivaizdžiai instituciškai angažuota. Pačios institucijos pristato projektus, sprendžia, kurie yra verti finansavimo, tą finansavimą paskiria, o po to pačios juos įgyvendina.

L.J.: Kalbėdami apie kūrybines sąjungas, gal apsistokime ties ta, kurią geriau žinome - Lietuvos dailininkų sąjunga. Pabrėžiu, kad nepretenduoju vertinti šios organizacijos veiklos, tik noriu atkreipti dėmesį į tai, kad LDS yra visuomeninė organizacija, atstovaujanti 1300 narių nuomonei. Tačiau LDS - dar ne visa Lietuvos meno bendruomenė. LDS neatstovauja visiems dailininkams ar juolab visai Lietuvos meno infrastruktūrai.

K.K.: Aš jau minėjau, kad įtraukus į komisijas naujų organizacijų atstovų galbūt prasiplėstų diskusijų laukas, bet iš esmės situacija nepasikeistų. Vis tiek reikėtų ieškoti efektyvesnių atstovavimo principų. Manau, kad čia pasiūlytas rezultatų analizės principas taikytinas ir institucijoms. Paprasčiausias pavyzdys būtų profesionalus kūrybinių sąjungų veiklos rezultatų tyrimas. Gal tai padėtų kvestionuoti patį komisijų sudarymo principą.

L.J.: Kadangi dauguma įstatymų, apie kuriuos kalbėjome, šiuo metu yra keičiami arba numatomi keisti, svarbu aptarti ir įstatymų rengimo mechanizmą, - kas šiame procese dalyvauja, ar atsižvelgiama į specialistų nuomonę priimant galutinius sprendimus. Štai prieš mus guli Nacionalinės kultūros plėtros programos projektas. Čia sėdi ŠMC direktorius, AICA Lietuvos sekcijos pirmininkė, Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos atstovas. Ar jūs buvote supažindinti su projektu jį rengiant ir paprašyti pateikti savo pasiūlymų? Ne. Aš dalyvavau svarstant projektą UNESCO, kur jis buvo aptartas atsižvelgiant į šios organizacijos interesus. Taip, projektas paskelbtas Kultūros ministerijos tinklapyje. Teoriškai visi gali su juo susipažinti, teikti pastabas arba pasiūlymus. Tačiau tai - žaidimas demokratija. Itin svarbu, kaip rengiant panašius projektus pasinaudojama didžiuliu kultūros lauko dalyvių potencialu. Žinoma, kultūros politikos dokumen- tus ruošta Kultūros ministerijos tarnautojai, tačiau jie negali nežinoti, kad meninė visuomenė Lietuvoje seniai nevienalytė (ir kitokia niekada nebebus), tad į jos interesų įvairovę privalu atsižvelgti galvojant ne tik apie dabartį, bet ir apie ateitį.

K.K.: Dar apie komisijų formavimą. Visi suvokiame, kad komisijų vaidmuo meno procesams labai svarbus. Manau, būtų žalingiausia ir toliau laikytis inertiško, pseudodemokratiško ir politikams itin patogaus paritetinio atstovavimo principo. Jei tokį modelį pakeistų nepriklausomų ekspertų tarybos, gal viskas ir pajudėtų į priekį. Kita vertus, Lietuva yra per maža šalis, kad būtų galima tikėtis optimaliai ir pakankamai dinamiškai valdyti kultūros procesus, apeliuojant į kolektyvinių sprendimų galią. Ryžtingai mąstančių ir produktyviai dirbančių asmenybių turime ne taip jau daug. Būtent tokios asmenybės, o ne komisijų "suglaustos galvos" gali priimti svarbiausius sprendimus.

Dėkoju už pokalbį.

Diskusiją moderavo Ieva Kuizinienė